Gyvenimo viltis
(Saulutė)

Aš gyvenu tarytum mažas paukštis
Neturintis net lizdo, tik - sparnus.
Svaigino saulės bučiniai - ne aukštis,
Tos šiltos rankos, žvilgsnis į akis...

Tu man padėjai pasijust protinga,
Tavam glėby pavirst mažu vaiku.
Tik vieną dieną aš buvau laiminga,
Po to kritau ant savo ašarų karčių.

Aš patikėjau vienadiene meile,
Kurios man niekad nežadėjai Tu.
Aš gyvenu viltim šitos apgaulės,
Nors man sakei - nebūsime kartu.

Ir paskutinį kartą parašysiu Tau,
Beviltiška - pati žinau. Atsiprašau.
Įskaudinai, tačiau aš pykt nemoku,
O tik slepiu tą skausmą tarp eilių...


Atsakymas...

Tau nepavyk susigražint šešėlio,
išnyksiu nepasakęs pusės žodžio,
Daugiau įskaudinti nenoriu - pasitraukiu
nes negaliu tau atsakyti tuo pačiu...

Kodėl? Prašau neklauski - tik tikėk,
jei išgyvensi - bus tikrai geriau ...
Gyvent išmokt tikrai tau nepadėsiu,
bandydama gyventi, tai pati išmoksi...

Aš tau paliksiu nerašytą švarų lapą,
kad tu pati suvoktum, kas yra geriau...
ir pasirinktum savo išskirtinį kelią.
nors būti šviesuliu, nei apšviestai - sunkiau...

Ir dar dalyką vieną aš patarsiu -
kai bus sunku, Tu parašyk eilėraštį,
supintą iš svajonių ir papuošta viltim....
ir nenustebk, kai jos Tau išsipildys.