Jau laukus pašiaušė šiūrpūs vėjai.
Jie dainuoti švelniai nebemoka.
Tu su nuostaba tada žiūrėjai
Į peizažą, sukeliantį juoką...

Lauko kiečiai stovi susispietę,
Tarsi narsūs karžygiai prieš mūšį.
Vikių ankštys, bailiai susirietę,
Lyg bijodamos pergreit nulūšią.

Net dagiai užvertę šiurkščias galvas
Ir aštrius kardus atkišę budi.
Gaudo orą vos begyvos varlės,
Skraido pienių smalsūs parašiutai.

Tie lipikai – įkyriai priekabūs,
Glaustosi apie kiekvieno kojas...
Tikras karas, neskelbtas iš anksto –
Įsiplieskia aistros įdienojus.