Sako, temstant vasarai,
Kai vyšniniai šešėliai vis labiau bijosi
Suįžūlėjusių varnėnų,
Tu stengiesi pavogti mėnulio kalnus,
O šie nesupratę:

Nereikia, mes pripratinti šitaip augti

Bet tu vis tiek susimeti juos
Visus septynis kišenėn
Ir surikiuoji palangėj
Stebėti mėnutekio...

Patikėk, jie tikriausiai nežino,
Kokio skonio šešėlius mėnuliui raportuos
Šiandien
Tavo
Mano
Vienatvė.