Vis matau jas dailiai kryžiumi sudėtas –
Jau rožančius sviro, pynėsi su pirštais,
Nykštis kietas, pilkas nuo darbų dėmėtas,
Akys man įmirko, mirguliavo tirščiais.

Metų girliandėlėm, eglute kalėdų
Apsitaisę žengėm ir maldas kalbėjom.
Apsitvėrę kietu savo laiko žiedu,
Buvome pasaulio pilkojo plebėjai.

Aš einu per pievas ir keliais dulkėtais,
Apsistojęs tiltų skambesio klausausi,
Ir per žalią žolę, pro aukščiausius kiečius,
Vasarą ir šalty, kai pūguoja sausis.

Pasakojo tėvas, kaip rankas nutrynė
Kietos, cementinės pralaidos sudėtos,
Iškasti kanalai, iškirsti karklynai,
Gilios griovio raukšlės keliais nusėdėtos.

Šlaitai tarsi sienos, o žmogus įklimpęs
Į dumbluotą dugną, vandenį ir smėlį,
Žemė prie drabužio ir prie veido limpa,
Juodas dumblas skverbias į batus per sielą.

Spraga saulėj šiaudas ir šakelė medžio,
Nugara nudegus, pūslėmis nuėjus –
Jie pietauja tyliai ant žolėtos ežios
Su žiogais, su musėm, su palaukės vėju.

Ištisai, be galo, jei suvyt galėtum
Griovių ir upelių ilgį tūkstantinį,
Kamuolys virpėtų pievomis gėlėtom,
Pastatytų tiltų aukštomis krantinėm.

Pamažu sausėjo Žemaitijos pelkės,
Tiesėsi keleliai pro sodybų trobas –
Yrės įsūrėję, kaip statinėj silkių,
Kol gražiai išaudė pievų lygias drobes.

Kai pavargsta rankos, badosi skausmingai
Nugariniai raiščiai, stuburas kaulėtas
Ir žmogus purvyne amžinai įstringa,
Iš kantrybės veda laiko žingsnis lėtas.

Ant akmens susėdę, akmenim pavirtę
Daužė vargo širdis buteliu iš miesto,
Ant ežios siūbavo kaip sodybų svirtys,
Išdraskytos skaudžiai, padirvėn nusviestos.

Iš juodų duburkių rublis iškrapštytas,
Apvyniotas meilės apvalku groblėtu,
Ir ant stalo duonos kepalu nukritęs,
Daugiaprasmę sakmę skleisdavo iš lėto.

Ir namai, kaip bičių avilys dūzgėjo
Užtaisytos skylės pamatų ir stogo,
O mama vilnonių kojinių mezgėja,
Virė skanią košę, gydė mūsų slogas.

Šiandien postringauja,– auklėti mažylį –
Reikia tik suklupus priešais jį ant kelių.
Mes nuo mažo jautėm baimės prasmę gilią –
Daug daugiau išmoko neskaudi rykštelė.

Tėvo rankos buvo geros, šiltos, kietos –
Dėdavo ant stalo sviesto ir pyrago
Mokė kasti žemę ir laukus akėti,
Obelį auginti, krauti aukštą žagą.

Žodžiuos jo skambėjo patarlė auksinė:
Siekite aukščiausios išminties iš knygų.
Aš per visą amžių ant kastuvo myniau,
Jūs nuo mažo eikit jau į kitą žygį.

Ak, tos tėvo rankos, kur per švenčių laiką
Mus rytais sūpavo, palubėn pakėlę,
Kur sodino medį, juodą duoną raikė,
Ant kurių mes augom kaimo kūdikėliais.

Tik dabar, tik metams tyliai nusirangius,
Jos gyvybės vaizdu tolimu pabunda,
Ir lengvai nuglosto žemę ir padangę,
Ir prie skruosto spausti sukelia pagundą.