Čia gėlės iš kaimo,
Kurio niekada nemylėjau.
Ilgos, raudonais žiedais,
Mano kalboje pamestas vardas.
Vėjas vytins šaknis
Trupins lyg drugelius,
Pelkėje, išmetusius sparnus.
Tarp pirštų nebyra,
Savo mirtyje kertasi,
Nežino,kur juos taikliausiai
Saulė žaloja.
Jos gėlės iš kaimo nemylimo,
Siūbuojančios girnose,
Braižančios sandėlių langus,
Jei mane pamiltų,
Persodinčiau sodelin,
Prie žydinčių slyvų.