Mano upės išseko, tik kartais vaidenasi žuvys –
Jos vaiduokliškai slysta iš baimės nakties marškiniais.
Paryčiais nuklajoju pakrantėm, kur niekad nebuvus,
Kad iš mistinių upių išplaukčiau vaikystės rūkais.

Atraižom sudėlioti laukai ant pasenusio vyzdžio,
Kur ramunių ir žemuogių pievos, o upės žemai –
Ten taip noris į vandenį šaltą spontaniškai bristi,
Kai už lango ilgai vakaroja berniukų balsai.

Mano upės išseko, užako ir laikas nuskendo –
Tik pakrantėje medis plikom nuraškytom šakom:
Man baisu, kai vaikai į kuždenantį vandenį  brenda,
O išbridę laimingi nušlepsi pėdutėm šlapiom.