Neįkvėptos vyšnių
uždangos dvelkia sakurom –
kiek daros ilgu, kad upėj irklai
vienas kito neranda,
o dievas net gamos išdainuoti
negali, nes balsas
prikimęs iš vakar, suprask –
nėra tobulų – tik pasako  

dar ilgu jog žiogai nepasiilgsta
net smilgų ar vanduo smėlio šuorais
senka net tekėti nebandęs –
ir atrodo jog veidrodžiai rodo pernykščius.
(gal ir klystu).
kur dienoraščiai būtąjį laiką
mano lūpom suvilgo.