Jau tik sapne grįžtu aš in vaikystę,
Ty, kur zoslanas senas, ne kėdė.
Ir vėl toki šilti jausmai pražysta,
Kad iš graudumo nėr kur pasidėt.

Mama duonelą vėl an ližės deda,
Žegnoja ir in pečių grait pašaus.
Nor man širdis sušaltų gal in ladą,
Aš nepamiršiu vaizdo to gražaus.

Paskui dą šiltą duoną mes ragaunam,
Užgerdami maslionkom, pieneliu.
Tą skonį pajuntu aš vėl iš naujo,
Ištrint jau niekap niekap negaliu.

Ir nuo tų čėsų man šventa duonikė,
Kad gardūs net mažiukai trupiniai.
O kap ruduo in langą beldžias nykiai,
Širdij tep šilta šilta man... Seniai...
__________
zoslanas – suolas
ližė – plačiu galu mentė duonai kišti į krosnį.
maslionkos – pasukos
grait – tuoj