Kažkur be lietaus būna rugsėjai
Ir trisdešimt dienų – neamžina.
Lyg dykumos jie taikiai ėjo.
Vadinami jie mėnesiais po vasaros.
Ir būna tokios nekviestos tylos –
Tarp mūsų, bet mums,
Atėjusios iš žingsnių buvimo,
Bet dalinamos amžiams perpus.
Ir būna namai tokie laukiantys,
Tokie kvepiantys duonos gira –
Ją išgert ir iš naujo ragauti,
Vien dėl jos neišeiti iš čia.
Ir, būna, susineria rankos,
Atlaikusios savo lengvumą –
Taip jau buvo per amžius
Ir amžiams.
Tegul jau taip būna.