Santrauka:
Šviesūs ir šilti eilėraščiai
tavo pėdos dar dega smėly
nuo karščio tavosios širdies...
tu tolyn aukso pajūriu bėgi,
o aš stoviu –
bijau jas paliest...
Aš bijau sunaikinti viską,
ką turiu,
ką tu man palikai,
tad tik stoviu... stoviu ir virpu,
kol banga jas nuplauna
visai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Glesumėlė
Sukurta: 2005-11-19 21:06:00
Dėl S. Neries... tai nebent praeitam gyvenime :) Tik parasius sita eiliuka suzinojau apie Salomėjos eiliuka analogisku pavadinimu.. rimtai... Nors Jos eilės mane lydėjo nuo vaikystės, bet sito eiliuko iki dabar nesu skiačiusi...
Dėl spontaniškumo -- tiesa... Ėjau... susirimavo... parašiau... seniai buvo... Širvys... Na, man tai tik komplimentas, kad turiu kažką bendro su Juo... esu šiek tiek skaičius... vaikystėj...
Sorry, dėl daugtaškių... pagydikit mane nuo jų :), jei sugebėsit :)
Vartotojas (-a): Glesumėlė
Sukurta: 2005-11-19 19:41:45
Aciu uz kritika :) Dziaugiuosi, kai net ik pliekia, bet ir paaiskina... siaip, sita eiliu parasiau pries.... penkis ar sesis metus... tai dabar truputi kitaip eiliuoju... Nors nežinu, ar patobulejau :)
O skirtas jis seneliui... jau isejusiam...
Anonimas
Sukurta: 2005-11-18 13:01:15
pajųriu - pajūriu.
"nuo KARŠTOS tavosios širdies" galbūt? ;)
Rodos, parašytas labai greitai ir įkvėptas staigaus jausmo. Tiesiog pasakė, padarė, o tamsta išpyškino. Pirmoji dalis lyg bandė priminti S.Neries "Pėdos smėly".