- Mano tėvas tarnavo kariuomenėje. Jis retai būdavo namie, bet mamą labai mylėjo.
Vieną dieną mama prisipažino esanti nėščia. Man tada ėjo keturiolikti metai, bet šeimoje buvau lyg didelis vyras. Sunkiausi darbai man, sunkiausios užduotys man...
Nepykau aš. O kam? Mama atsigulė į ligoninę anksti, jai grėsė persileidimas. Buvo vasara, todėl ilgai sėdėdavau jos palatoje, stebėdavau ją.
Mama mirė gimdydama. Gimė mergaitė, mano sesuo. Gydytojai davė man ją palaikyti, tokią gležnutę… Aš jos nekenčiau tą sekundę labiau už viską. Juk dėl jos mirė mama – taip, kaltinau ją.
Laikiau ant rankų ir galvojau, kokį vardą jai duoti. Dabar tai priklausė tik nuo manęs. Gal Baidyklė? Kaliausė? Spyglys? Eglė? Taip, paskutinis vardas užkibo, bet nenorėjau jo. Jis per gražus. Taigi pavadinau ją Airina. Taip ir pasakiau seselei, kai ji paklausė.
Apsižiūrėjęs, kad koridorius tuščias, išsmukau laukan. Pabėgau aišku ne vienas – su Airina. Kur eiti nelabai žinojau. Džiaugiausi, kad sesuo miega.
Pirmiausia nuvažiavau pas tėvą. Namie iškrausčiau visas santaupas, nusipirkau traukinio bilietą ir su sese išvažiavau. Išlipau netoli sienos, mūsų būtų nepraleidę. Taigi sieną perėjau mišku, pėsčiomis.
Maisto turėjau pakankamai. Airiną maitinau iš buteliuko, pieną šildydavau ant laužo. Ji daug miegojo, retai verkė. Buvo pakankamai rami. Jai patiko ant mano rankų, mėgo, kai ją nešdavau. O juk nešiau visąlaik iki tėvo.
Tėvui ji nepatiko. Kai pasakiau, jog mirė motina, jis nenustebo. Už tai nustebau aš.
Gyvenom pas jį name – aš, tėvas, Airina ir Anastasia, tėvo pasamdyta auklė. Netrukus aš pasijutau nejaukiai šiuose namuose ir palikęs Airiną pabėgau pas močiutę.
Airina mirė kai buvau bebaigiąs Archeologijos universitetą. Man tada buvo gal 22, gal truputį daugiau. Airinai aštuoneri ar devyneri. Ją pervažiavo girtas vairuotojas. Man tai buvo smūgis.
Mečiau viską. Nėjau į egzaminus. Bet štai, kaip matai, turiu šeimą...
Marijus nutilo. Kol jis pasakojo, jie nuėjo beveik iki pat miestelio. Buvo pats laikas...