Kai vakaro tyloj blyški žvaigždelė spindi
ir sklinda jos šviesa ant žydinčių pečių,
aš lyg stebuklą visą žemės meilę
su vėju įkvepiu ir savyje jaučiu.

Ant marmurinio veido mėnesiena žaidžia,
tik rožiniai spygliai dar drasko svajones.
Ar tu girdi –
už sienos laikas eina?..
Už sienos, bet ne čia,
kur tu ir aš...

Pavasarinis vėjas mano širdį glosto,
kedena plaukus jo švelni ranka.
Išgerkim naktį,
paragaukim rūko,
iškriskime ant tako krištolo rasa.