Maža mergaitė vardu Lili apsivertė savo lovelėje ant kito šonelio, ir saulės spinduliai, įspindę pro langą, nutraukė jos saldų miegelį. Mažoji Lili atsisėdo ir pramerkė akeles. Už lango iš tikrųjų švietė ryški pavasario saulė. Tai pradžiugino mergaitę, ji mėgo saulę, kažkaip ji siejosi jai su mamyte, Lili nežinojo kaip, bet jautė, kad neklysta, tiesiog dar yra per maža, kad suprastų, bet kada nors atskleis tą ryšį ir galės apie jį papasakoti tėveliui.  
Mamytės mažoji Lili neturėjo, bet užtai turėjo lėlę vardu Neli, su kuria ją siejantį ryšį jau buvo pajėgi suprasti, jos buvo draugės arba sesės, o kai kada Lili buvo Neli mama. Žodžiu, jos buvo artimos. Ir dabar Lili pastebėjo, kad Neli guli atklota ir nuslydusi nuo pagalvės, todėl sutvarkė lėlę.
Tada nubėgo į tėvelio kambarį. Jis buvo tuščias. Vadinasi, tėvelis negrįžo. Ką gi, kartais taip nutikdavo, komandiruotėse visko pasitaiko, taip jai visada sako tėtis.
Tėvelio nėra, taigi, ji neis į darželį, jos laukia puiki, laisvės kupina diena.
Pavalgius pati, Lili
Pamaitino Neli,
Po to dar pažaidė kažką,
Televizorių pažiūrėjo,
Bet greit atsibodo viskas Lili
Ir ėmė galvot,
Ką nuveikti
Dar jinai gali.
Mažoji Lili nuliūdo, priėjo prie lango, pažvelgė į dangų. Ten buvo daug debesiukų, didelių ir mažų, vieni buvo toliau, kiti arčiau. Ji žinojo, kad ant vieno iš jų yra jos mamytė, taip sakė tėtis, jis net parodė tą debesėlį, bet mažoji Lili pamiršo, kaip jis atrodo ir dabar negalėjo atskirti, kuris debesėlis yra jos mamytės. Gal tas, o gal šitas? Jie tokie panašūs. Dar tėtis sakė, kad mamytė visada ją mato ir džiaugiasi ja, o Lili visada turi daryti tik tai, kas patiktų jos mamai.
Tik vienas galvosūkis jau kuris laikas nedavė ramybės Lili: mamytė gyvena ant debesėlio, kaip sakė tėvelis, bet kartu ji ir vandenyje, jūroje, nes ten nuskendo ir kūno jūra negrąžino, tai kaip jai pavyksta vienu metu būti dviejose vietose, jūroje ir danguje? A? Turbūt kada nors ir šitą mįslę ji įmins. O kol kas...
O kodėl ne šiandien jai užsiimti šia mįsle? Juk ji neturi ką veikti. Ir tėvelio nėra, niekas negali jai sutrukdyti. Ir padėti taip pat niekas negali. Vadinasi, ji pati turi viską sužinoti. Pirmiausia, ką reikia išsiaiškinti, tai, kuris yra tas debesėlis, ant kurio mamytė gyvena? Greičiausiai jis bus arti jūros, nes naktį tikriausiai mamytė vandenyje miega, o dieną ant debesies užsikaria. Reika negaišti ir nuvažiuoti į pajūrį, tada gal kas ir paaiškės.
Mažoji Lili
Paltuku aprengė Neli
Ir apsirengė pati.
Paskui save
Užrakino duris.

Dabar ji jau lauke, žygis prasidėjo. Kieme buvo berniukas vardu Vilis iš gretimo namo, jis patiko Lili, bet ji greičiausiai jam nelabai, nes Vilis visados ją skriaudė.
Štai ir dabar vos pamatęs
Prišoko prie Lili
Ir išplėšė iš rankų Neli,
Sviedė ją toli,
Pats juokėsi susirietęs,
O Lili verkdama
Nubėgo prie Neli klupdama,
Paėmė lėlę ant rankų,
Lyg būtų mama,
Ir glostė ramindama,
Šluostė paltuką
Ir suteptus batelius.
O Vilis jai parodė liežuvį.
Dabar Lili negalėjo suprasti,
Kodėl jai patiko Vilis
Ir jo baisus liežuvis.


Autobusų stotelėje prie Lili priėjo senyva moteriškė, ji paklausė, kodėl tu be mamos? Lili atsakė, aš neturiu mamos. Neturi? kaip gaila, vargšelė, ir padavė mergaitei riestainį, dar galvą paglostė.
Būk mano mama.
Kad būti mama aš per sena,
Nebent tik močiute pagal metus
Galėčiau  tau būti.
Tai būk močiute,
Noriu, kad būtum močiutė,
Labai jūsų prašau.
Na, ką tu vaikeli,
Nekalbėk taip daugiau.
Tau reikia eit į darželį,
Gal tu pasiklydai, manau?
Kur tavo tėvelis,
Kur nori važiuoti,
Turbūt tu žinai?
Taip, aš noriu prie jūros,
Ten mano mamytė...
Na matai, o sakei,
Mamos neturi.
Taip, aš sakiau taip.
Meluot negražu,
Mamytė turbūt ieško visur.
Prie jūros šeštas tramvajus važiuoja,
O gal tau reikia kitur?
Ne, ačiū labai.
Moteris nuvažiavo. Lili laukė šešto.


Prie pat jūros tramvajus sustojo. Lili išlipo, tramvajus nuvažiavo toliau. Į jūrą.
Pajūry buvo daug žmonių, daugiausia šeimomis, pavienių buvo nedaug, vieni sėdėjo, kiti vaikštinėjo. Jūroje buvo pilna didelių ir mažų laivelių, jie smagiai raižė ramų jūros paviršių. Visur girdėjosi juokas, žmonių balsai persipindavo su žuvėdrų klyksmais.
Diena buvo graži, saulėta, vėjo nebuvo. Debesų čia buvo mažai, vos vienas kitas, ir nė vienas iš jų nepriminė mamytės debesėlio. Gal reikėjo palaukti?
Lili pasislėpė nuo saulės po krūmais ir suvalgė močiutės riestainį. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl ta moteris atsisakė būti jos močiute.
Tada ji užmigo.
Ji ėjo jūros pakraščiu paskui debesėlį, kuris sparčiai tolo, ji bėgo, norėjo pavyti debesėlį, nes ant jo matė savo mamytę, tik užsisukusią nuo jos, ji šaukė mama, mamyte, aš čia, bet garso nebuvo, todėl mamytė negalėjo jos išgirsti, reikėjo aplenkti debesėlį, kad mama ją pamatytų iš priekio, Lili bėgo, kiek įkabindama, taip ji bėgo tik darželyje, kai ją gaudė Vilis, kuris norėjo išmaudyti ją sniege, bet dabar nebuvo sniego, kojos taškėsi į jūros bangas, už nugaros ji girdėjo Vilio alsavimą, atsigręžusi pamatė Vilio liežuvį, kuris buvo toks gražus, bet dabar reikėjo bėgti paskui debesėlį, o čia kaip tyčia prieš ją iš jūros išniro tramvajus, ir ji turėjo sustoti, kad jį praleistų, prie jo vairo ji pamatė tėvelį, tėvelis jos nepastebėjo, jis žiūrėjo kažkur į tolį, o tramvajus buvo labai ilgas, kaip traukinys, daug daug vagonų, bet laimei, debesėlis, kurį ji vijosi irgi sustojo, turbūt traukinys ir jam trukdė plaukti dangumi, ir mamytė atsigręžė pažiūrėti, kodėl jie stovi, bet, o siaube, ten buvo ne mamytė, ten buvo ta sena moteris, kuri nenorėjo būti Lili močiute, ir ji vėl tiesė Lili riestainį, Lili jį paėmė, tada traukinys baigėsi, bet kartu viskas kažkur dingo, tik tėvelis, matyt, palikęs vieną nevaldomą tramvajų ėjo link jos, ir ji pašoko nuo žemės, ant kurios kažkodėl buvo prigulusi, ir ištiesusi rankutes bėgo jo pasitikti, tik Neli staiga pravirko ir... Lili prabudo.
Neli buvo nuslydusi žemyn galva nuo smėlio kauburėlio, todėl verkė. Lili priglaudė ją prie savęs ir nuramino.
Žmonių jau nebuvo, smarkiai temo. Ant iškyšulio įsižiebė švyturys. Jo spindulys ratu slydo jūros paviršiumi. Laivelių taip pat nebuvo. Reikėjo grįžti namo, gal tėvelis jau bus grįžęs, bet tramvajus išniręs iš jūros net nestabtelėjęs nudundėjo link miesto, Lili jis nepastebėjo.
Aplink buvo tylu, net žuvėdros netrikdė nakties rimties.
Švyturio spindulys vėl ir vėl suko ratus po tamsą. Vienu metu Lili lyg ir pamatė vandenyje prie kranto mažą švieselę. Kažkoks balsas pasigirdo tyloje, lyg dainavo ir kartu kvietė Lili prie vandens.

Maža mergaitė vardu Lili
Atsisveikino su savo lėle vardu Neli.
Priėjus prie jūros išvydo negyvėlį,
Ant kryžiaus pririštą, degė žvakelė.
Aš taip ilgai laukiau tavęs, tėveli.

Danguje įsižiebė vakarė žvaigždelė.
Jūroje blyksėjo vieniša ugnelė.