O saulė net nesiruošė leistis. Ji kybojo danguje ir lyg juokėsi iš šios nelaimės. Andriui tai kėlė baisų nepasitenkinimą. Jo kakta šliuožė prakaito lašelis. Nepatenkintas jis jį nubraukė.
- Andriau, o tu žinojai apie tai, jog ji nori nušokti? – paklausė Grafas.
- Ne, jei būčiau žinojęs, būčiau čia jos nesivedęs... Man labai gaila, - Andriaus veidas sustingo. Akys pasidarė be išraiškos, lūpų kampučiai sutrūkčioję nurimo. – Aš tikrai… Tikrai… - Andrius pravirko.
Tvirta Marijaus ranka apkabino jį per pečius, priglaudė prie išvargusių pečių. Sūrios nuo ašarų lūpos pabučiavo jį į kaktą.
Andrius augo be tėvo. Kai jis buvo devynerių, tėvas pateko į baisią avariją ir žuvo. Mirė vietoje. O motina, praėjus dviems metams neištvėrė ir pasikorė. Taigi nuo tada Andrių augino močiutė, kartu su dviem jo broliais ir seserimi.
Andrius mylėjo savo brolius bei sesę. Matui dabar buvo dveji ir devyni mėnesiai, Tadui jau penkeri, o Karinai septyneri su trupučiu. Ji iš jų keturių sunkiausiai išgyveno mamos mirtį.
Gal dėl to, kad mama pasikorė per jos gimtadienį. Ir šiaip Karina buvo prisirišusi prie mamos.
Andrius pyko ant motinos. Ji susirado naują draugą, pagimdė trečią sūnų ir už keleto mėnesių paprasčiausiai ėmė ir pasikorė. Paliko jį su broliu ant rankų, tokį vienišą…
- Apie ką galvoji? – paklausė Marijus. – Savo praeitį?
- Taip… Apie mamą.
- Neliūdėk taip. Kaip ji mirė?
- Tądien šventėm  Karinos gimtadienį. Buvo susirinkę nemažai vaikų iš darželio, visi žaidė. Tadas žaidė baseine, Matas miegojo lopšyje.
Karina sugalvojo pašokinėti ant šieno. Juos pasivedžiau prižiūrėti aš, o močiutė pasiliko su Matu ir Tadu.
Atsimenu, kad durys buvo praviros. Tai man pasirodė įtartina, nes daržinės duris visi sandariai uždarydavo – dar kas šieną išneš, kaip močiutė sakydavo. Aš pirmasis priėjau ir jas atidariau. Palubėj pamačiau ją kabant.
Veidas buvo iškreiptas skausmo, akys pasruvusios, burna išžiota... Karina ėmė taip klykti, kad netruko atbėgti pusę kaimynų.
Karina tą vakarą virpėte virpėjo. Sėdėjo ant lovos nieko neprisileisdama artyn… Man tada buvo taip pikta ant mamos, kad pasiėmęs Matą sėdėjau ant verandos laiptų ir žiūrėjau į jo surauktas akis...
Andrius neverkė tai pasakodamas. Jo veidas buvo be jokios skausmo išraiškos.
- Aš užjaučiu, Andriau. Eime. – atsistojo ir ištiesė savo tvirtą ranką.
Andrius atsargiai ją suėmė ir atsistojo.
- Žinai, aš irgi augau be mamos… - Marijus atsargiai pradėjo.