- Man viskas aišku, - mandagiai atsakė Andrius auklei nutilus. – Gerai, eime.
Jie nuėjo takeliu. Atidarę vartelius pamatė Moniką smėlio dėžėje. Ji žaidė su keliais vaikais.
- Tai Tomas ir Giedrė. Gyvena gretimame name. Grįžti privalo iki aštuntos vakaro. Monika gali lauke būti iki pusės devynių.
-Gerai, - nusišypsojo ir nuėjo pas vaikus.
- Andriau, eime pasivaikščioti! – paprašė Monika.
- Taip, taip! Eime! – Pritarė choru vaikai.
- Jei jau taip, tai duokit visi man rankas ir eime. – Vėl žavinga šypsena jo veide. – O kur eisime?
- Eime prie skardžio, prie griovių, - pasiūlė Tomas.
Andrius užsikėlė jį ant pečių, padavė abiem mergaitėm rankas ir išėjo. Paskubėti jis nelabai galėjo – tai pavargdavo vienas vaikas, tai kitas, ištisai keisdavo juos. Ant pečių sėdi Tomas, už kelių žingsnių jau Monika, dar vėliau Giedrė... Tai vargino jį, bet jis nepasidavė.
- Andriau, Dievas geras? – paklausė Monika.
- Taip, Dievas geras visiems vaikams. O kodėl klausi?
- Šiaip įdomu.
- Nemeluoji?
- Ne.
Taip bekalbant jie priėjo griovius – tai buvo gili upės senvagė, kurios krantai leidosi stačiai žemyn bent 15 metrų bei šalia iškasti grioviai. Nelabai buvo ir aišku, kam jų reikia, bet žaidimams jie puikiai tiko.
Senvagė buvo pilna didelių akmenų. Didieji vaikai mėgdavo ten nusileisti ir žaisti, bet mažųjų niekad neleisdavo. O kas bus jeigu paslys ir nukris?
Andrius pavargęs prisėdo ant griovio krašto ir ėmė makaluoti kojomis. Netoliese smėliu mėtėsi Giedrė ir Monika, o Tomas tiesiog stovėjo ir stebėjo jas.
- Tomai, eikš! – pašaukė Andrius.
Berniukas atsisuko ir nupėdino link jo. Mažos kojos vis kliuvo už akmenų ir kupstų, bet Tomas buvo labai įsitempęs ir stengėsi nepargriūti.
- Žiūrėk, ką tau parodysiu...

Andrius nutempė berniuką link tankaus krūmo. Atsargiai praskleidė šakas ir parodė lizdą su paukščių kiaušiniais.
- Kas čia? – paklausė Tomas.
- Čia paukštelio lizdas. Būk geras, nekišk nagų, negalima...
Jo mažą pamokslą pertraukė Giedrės klyksmas. Andrius tuoj pat apsisuko ir nubėgo link jos. Giedrei iš kojos bėgo kraujas.
- Labai skauda? – paklausė.
Giedrė tik linktelėjo galva ir kantriai palaukė, kol Andrius atnešė didelį trauklapį. Atsargiai jį priglaudė prie žaizdos ir liepė laikyti.
Grįžęs pas Tomą nusistebėjo, kad nėra Monikos.
- Ką, ji nebuvo čia atėjusi? – šiek tiek išsigandęs paklausė berniuko.
- Ne, nebuvo... – liūdnai atsakė tas.
Andrius ėmė ieškoti. Išnaršė visus krūmus, apžiūrėjo griovį kol staiga jo žvilgsnis užkliuvo už ant akmenų gulinčios ir vėjo plaikstomos skaros. Išsigandęs pažvelgė žemyn.
Monika gulėjo išskėstomis rankomis, galva buvo pakreipta į šoną ir iš jos sruvo kraujas. Burnytė šiek tiek pražiota, akys užmerktos. Andrius lėtai, kabindamasis už kiekvienos šakos ėmė leistis žemyn. Mintyse tyliai meldėsi.
- Giedre! Tomai! Bėkit pagalbos! – iš paskutiniųjų šaukė.
Nulipęs pabandė užčiuopti pulsą. Širdis lėtai plakė. Kiek galėdamas atsargiau ją pakėlė ir susiradęs pačią gulsčiausią vietą ėmė kelti aukštyn.
Kol jis išlipo, prie senvagės spėjo susirinkti visa minia žmonių. Vyrai kaip galėdami stengėsi jam padėti. Moterys verkė.
Gydytojas iškart apžiūrėjo Moniką. Ilgai laikė pirštą prie kaklo, ilgai švietė į akis, paskui lėtai atsistojo ir priėjo prie tėvų.
- Deja... Aš jau niekuo nebegaliu jums padėti... – apsisuko ir nuleidęs akis nuėjo.
Aleksandra pažvelgė Marijui į akis. Jos buvo tokios stiklinės, tokios trapios, kad galėjo bet kada imti ir subyrėti.
Aleksandra neverkė. Apsisuko ir nuėjo namo. O Marijus liko – paprašė, kad žmonės atneštų kastuvus. Du. Kartu su Andrium jis iškasė duobę ir ją palaidojo. Jis nenorėjo, kad ji skirtųsi su šia vieta. Marijus žinojo, koks geras jai bus Dievo pasaulėlis.
Paskui jiedu atsisėdo ant skardžio krašto ir ėmė laukti saulėlydžio. Kaip ženklo, kad ji – tikrai išėjo...