Kartą pačiam pasaulio pakrašty gyveno milžinas Bobas. Kiekvieną dieną jis suvalgydavo mažiausiai 50 jaučių, bet ir tai jam tebuvo menkutė dieta... Pastebėjęs, kad jam greitai krinta svoris jis iškeliavo pas karalių jo dukros prašyti, kad ta taptų jo žmona ir jam valgyti virtų. Aišku, karalius atmetė tokį pasiūlymą, o Bobas tiesiog įsiuto! Ėmė griauti vargšų valstiečių namelius ir griovė tol, kol karalius atidavė jam savo dukrą gražuolę Moniką.
Karalius savaičių savaitėm liejo graudžias ašaras dėl gražiosios dukros. Tik vienas drąsuolis princas Andrius išdrįso ją gelbėti.
Andrius nusikalė didelį kardą, užsidėjo šarvus ir iškeliavo.  Kai jis pasiekė Bobo būstinę, milžinas kietai miegojo. Andrius tvirtai užsimojo ir kirto.
Paskui pasiėmė princesę Moniką ir parnešė karaliui. Nuo to laiko visi gyveno ilgai ir laimingai.
- Štai ir namai. – linksmai pasakė Andrius. – gali bėgti.
Abu vienas kitam pamojavo ir išsiskyrė.
Monika tykiai sliūkino koridoriumi. Įėjus į savo kambarėlį pamatė ant lovos sėdintį tėvą. Jis sunkiai pakėlė galvą ir užverktas akis.
- Kur buvai? – pasiteiravo.
Monika pati nežinojo, todėl tik patraukė pečiais ir prisėdo šalia jo.  Gailiomis lyg šunelio akytėmis ji pažiūrėjo į jį ir pravirko.
Jos maža širdelė kuždėjo, kad ašarų paskutiniu metu gerokai per daug. Bet ta pati maža širdelė negalėjo nieko pakeisti.

Su tėvu jie praleido visą likusią dieną. Kartu padarė pamokas, pagrojo, susitvarkė... Atėjus vakarui, kartu pasiklojo lovą ir atsigulė. Kartu užmigo.
Aušo pirmadienio rytas. Auklė pakėlė Moniką, sušukavo ir palydėjo į pamokas. Pirmoji buvo tikyba.
- Šiandien kalbėsim apie Amžinąjį gyvenimą. – pradėjo mokytoja. – Sukalbėkime maldą, vaikai...
- Tėve mūsų...- Klasė ritmingai kartojo mokytojos žodžius. – Kuris esi danguje...
- Dievas prikels visus gerus žmones. Visi, kurie darysite gerus darbus gyvensite ilgai ilgai. Taip, Monika? – paklausė mokytoja, pastebėjusi iškeltą ranką.
- O pas Dievas myli visus vaikus?
- Taip, Monika, Dievo širdis labai plati ir jis myli visus pasaulio vaikus. Kas dar?
- Ir jis niekad vaikų neskriaudžia?
- Ne, mieloji, Dievas labai geras visiems vaikams. Jis niekad jų nemuša. Juk „meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“ [Korintiečiams 13, 4-7]
Monika susimąstė. Negi pas Dievą tikrai taip gerai? O jeigu ji tik nueitų ten ir pasižiūrėtų – jeigu nepatiks juk visad galės grįžti namo...
Po pamokų Monika su aukle ėjo namo. Papasakojo jai apie Andrių, koks jis geras, koks malonus... Auklė ėjo su maža šypsena veide. Ji kai ką sugalvojo...
Palikus Moniką namie nuėjo pas Andrių į namus. Vaikinuką prikalbino prižiūrėti Moniką, nes pati norėjo poilsio. Marija ėmė aiškinti Andriui apie Moniką.