Monika pabudo anksti. Atsimerkusi pamatė krūvą žaislų. Anksčiau ji būtų apsiverkusi ir pasakiusi, kad tėveliai negeri, jog jai nepatinka tos kvailos lėlės, bet dabar ji buvo baisiausiai patenkinta šiuo vaizdu.
Pasilenkė prie lovos. Mažame lopšyje gulėjo kruopščiai apklostyta lėlė. Šalia, ant spintos – tvarkingai sulankstyti drabužiai. Monika išsiropštė iš šiltos lovos, įsispyrė pūkuotas šlepetes ir nutapseno link stalo.
Atidariusi spintelę išėmė lėkštelę, šaukštelį ir puoduką. Jau norėjo eiti pas Marijų ir duoti jam niam niaam, bet pastebėjo dar kelis naujus daiktus.
Į vieną sieną stovėjo atremtas šaldytuvas, o kampe, vietoj jai pabodusios tuščios lentynos – mažas, netikras fortepijonas.
Iš nuostabos ji paleido viską, ką turėjo rankose. Plastikinis puodelis smagiai kaukštelėjęs nuriedėjo grindimis ir pasiliko ilsėtis po stalu. Lėkštelė sukosi kaip vilkiukas, o kai pabodo – stabtelėjo ir nudribo.
Monika atsargiai atidarė dangtį. Pasimatė balti, dramblio kaulo klavišai. Pakėlė ir kitą dangtį – apžiūrėjo stygas, varžtelius ir plaktukus. Jam nieko netrūko.
Parėmusi dangtį, kad garsiau skambėtų, atsisėdo groti. Giliai širdyje abejojo fortepijono tikrumu, bet smalsumas nugalėjo.
Vos prilietė klavišus, suskambo muzika. Bet ji nenorėjo groti. Po vakar jos nebetraukė vunderkindės ateitis, ji norėjo paprasčiausiai pažaisti su lėlė, pabūti su draugais.
Nepatenkintu veidu ji vėl sutvarkė mini fortepijoną. Pažiūrėjo į savo suknelę – ne, šiandien ji nesidės jos.
Anksčiau tikrai mėgo suknutes, sarafanus, sijonėlius ir kitas mergaitiškas grožybes, bet šiandien ne.
- Do re mi, do re mi, do re mi fa sol la si! – smagiai treptelėjusi padainavo.
Greitos kojos nunešė ją prie spintos, kurioje kabojo beveik visi jos turimi drabužiai. Neradusi nei vieno patinkančio, nusprendė paieškoti sandėliuke.
- Kažkur juk turi būti... Močiutė juk neseniai dovanojo kelnes... – kalbėjo pati su savimi.
Priėjusi sandėliuko duris nustebo. Ant jų kabojo nedidelė spyna. Monika apžiūrėjo sienas – Gal kur nors yra vinis ir ant jo kabo raktas? Lyg ne. Ir ant mažojo stalelio nėra...
Staiga ji atsiminė virtuvėje kabantį raktą. Ilgu koridoriumi nubėgo ten.
Priėjusi įsiklausė. Ji juk nenorėjo, jog ją pastebėtų. Bet nebuvo ko jaudintis – tąryt visi dar miegojo, todėl niekieno netrukdoma ji jį pasiėmė.
Įkišusį raktelį į spyną Monika tiesiog pašoko iš džiaugsmo. Raktas tikrai buvo nuo šio užrakto.


Durys gailiai suinkšdamos atsivėrė. Iš pradžių Monika nusistebėjo, kokia čia šviesi patalpa. Paskui – daiktų kiekiu.
Išsigandusi, jog bus pastebėta, uždarė duris. Nežinojo, nuo kur pradėti ieškoti.
Kampe stovėjo lentyna, su tvarkingai susodintomis lėlėmis-barbėmis. Ten ji ir patraukė –mažu, penkiametės delniuku ji lietė visas netikras gražuoles. „Manikinės“ – taip jas vadindavo maža.
Šalia lentynos stovėjo nemaža, jos ūgio lėlė. Monika šyptelėjo ją išvydus – vėl berniukas. Dar vienas lėlė-berniukas šiuose namuose.
Bet ji ieškojo ne to, todėl apsisuko ir paėjusi kelis žingsnius sustojo prie ąžuolinės spintos. Didelėmis pastangomis ji atvėrė ilgai nevarstytas duris ir patenkintu veidu ėmė kraustyti drabužius.
Rado savo seną žieminį kombinezoną, lapinius kailinius, sportinius drabužius. Išsitraukusi rudas kelnes bei močiutės nertą megztuką Monika skubiai apsirengė. Rūbai jai buvo kaip tik – lyg ką tik siūti.
Pasikraipiusi prieš dulkėtą veidrodį ji susirinko pižamą ir išėjo. Koridoriuje buvo tylu, netrukdoma ji vėl užrakino spintą ir nuėjo.
Sulanksčiusi ir tvarkingai padėjusi pižamą nudūmė į tėvų miegamąjį. Nusispyrusi šlepetes šoko tiesiai į lovos vidurį.
- Mama! Tėti! Labas rytas! – linksmai spygavo ji. Šokinėjo aukštyn ir linksmai kvatojo.
- Ei... Tu ant manęs užšokai! – keistai iškreipęs veidą pajuokavo Marijus. Rankomis suėmė jos padus ir truktelėjo. Monika neišlaikė pusiausvyros ir išskėtus rankas pargriuvo. – Taip tau ir reikia, mažoji nenaudėle... – nuoširdžiai šypsojosi Marijus.
Monikai jau skaudėjo pilvą nuo juoko. Tėvas kuteno padus, išvargusiais nuo darbo pirštais braukė jai per šonkaulius...
- Baik... Baik... – Pro ašaras kikeno Monika. Išsprūdusi iš tvirtų gniaužtų nušoko žemyn. – Tėveliai, einu į lauką. Pažaisti. Mačiau kieme Tomą ir Giedrę...
- Gerai, tik susirask auklę, kad palydėtų. Viena dar per maža vaikščioti...
- Gerai!
Trenkė durimis ir išbėgo. Monika trepsėjo koridoriumi pirmyn, link auklės kambario.
- Aukle! Eime į lauką! – sušuko vargšei į ausį. Ši pašoko ir pakraupusiomis, siaubo apimtomis akimis įsispoksojo į ją.
- Aa... Čia tu... – Virpančiu balsu pasakė auklė ir lėtai išlipo iš lovos.
Monika priėjo prie veidrodžio. Dideliame stikle matėsi jos mažas kūnas, daili šypsena bei netvarkingos garbanos, kurios priminė paukščio lizdą. Kažkur kampe buvo ir auklės fizionomija – sena raukšlėta oda, korsetas, į kurį ji bandė įlysti...
Baigusi rengtis auklė nuo naktinio stalelio paėmė šukas, pasisodino ant kelių Moniką ir ėmė šukuoti.
Monikos akys apsiniaukė. Ji neverkė, buvo pripratusi prie šukavimo. Juk nieko nepakeisi – turi ilgus plaukus, tai reikia juo ir prižiūrėti, o...
Staiga rūškanas veidelis nušvito. Ji pašoko auklei nuo kelių ir išbėgo rėkdama, jog tuoj grįš.
Greitos kojos ją nešė į virtuvę. Atsinešė didelę kėdę, ant jos užsilipo ir iš lentynos paėmė didelį peilį.