Paršelį sutikęs mažytėm ausim,
Aš klausiu: Kas gi tu būsi?
O jis tik žvelgia beregėm akim
Ir aiškina man apie Būtį...

Paršeli, kas dedas? Paliko žmona?
Gal mašina partrenkė šunį?
Jei tavojo vardo žinot nevalia,
Tada užsičiaupk bent minutei!

Paršelis neklauso – gvildena mintis
Epikūro o gal Demokrito.
Įtūžęs ir piktas raunu jam ausis,
O galva nuo kardo teritas!

...

Šiandieną man šventė – suvijęs svečių,
Aš čirškinu nelemtą kiaulę,
Triumfuojančiai juokdams nuo minčių įprastų
Apie seksą (ne meilę) ir alų.

Keliauk tu, parše, stačiai pragaran!
Ir kniskis ten, prakeiktas šerne!
Čia tavo nežinomo vardo vardan
Gyvenimas liūdesiu bliauna!

...

Gal kitą dieną – gal ryt ar poryt
Sugrąžinsiu tave į lavoną.
Šypsodams paglostysiu tavo ausis
Ir siųsiu išminčių rojun.