Akys ganosi, kai netingi,
kaip gerai, kad jie laimingi,
o aš sustoju paslapčia
išgirsti, kas tyli delčia,
vis laukia rožė, kol pražys,
išmokys ir mane šio amato,
tuomet keliu kaip garvežys
pūškuosiu aš link savo laimės.

Baimės nežinau, o kas ji?
Vilioja paslaptis naivi,
kažkur mačiau, kine žinau!
Tik va bėda užkliūva,
pakilus nužvelgia mane
ir nusišypso, kur nebuvus
žavi nenuorama minia.

Apsupus mus kasdien išmėto
po mintį į visas puses,
smaragdinė dvasia pagavus,
mus velka kaip baikščius miegus.

Nepasilikus nė arbatos
štai išskuba kažkur tolyn,
lieki vėl vienišas kas rytą,
su padrikom savom mintimis.