Aleksandra nusimetė chalatą. Stovėjo prieš veidrodį visiškai nuoga – stebėjosi. Oda buvo švelni. Ant kojų matėsi raumenys, bet pilvas buvo gerokai atsikišęs – o ko norėt iš nėščio žmogaus. Drėgna servetėle Sandra nušluostė veidą. Pasimatė pirmosios raukšlės.
Ji nusisuko nuo savo atvaizdo ir nuėjo į vonią.
Ji per garsiai trenkė durimis. Monika pabudo, bet neklykė. Tiesiog tyliai apsirengė ir atsisėdo prie fortepijono. Iš pradžių tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į juodus ir baltus klavišus. Paskui nusišypsojo, pakėlė rankas ir pasileido...
Ji gyveno su muzika. Grojo viską ką mokėjo. Kūrinius vieną po kito. Ellen‘s song, Invencija, etiudas... Poeto paveikslas...
Bet Ellen‘s song... Jai taip patiko tos viena kitą vejančios temos, ji grožėjosi jomis. Buvo patenkinta.
- Monika, nemiegi?
Išsigandusi ji tiesiog atšoko nuo fortepijono. Juk mama jai neleido groti jos fortepijonu, o ji, ji vėl nepaklausė...
- Viskas gerai? Neužsigavai? – vėl pasiteiravo mama. – Pagrok dar, aš noriu pamatyti.
Pirmąkart Aleksandra parašė jos tai padryti. Monika prisėdo prie pianino ir ėmė groti. Muzika liejosi iš visos širdies, iš taip giliai, iš ten, kur visą laiką tupėjo ir bejėgiškai jautėsi. O dabar – dabar muzika kaip išlaisvinta paukštė liejosi. Bėgo per visus kraštus, varvėjo, lašėjo – niekas negalėjo sustabdyti jos. Ji buvo stipresnė už stiprius žmones.
Aleksandra stovėjo užvertusi galvą ir klausėsi. Ji mylėjo ją. Sandra paprašė jos pakartoti tai dar kartą – Monika mielai sutiko. Ji ėmė groti dar ir dar kartą.
O Sandra vis klausėsi. Paskui išsitraukė diktofoną ir melodiją įrašė.
Abi susikibo rankomis ir išėjo į lauką. Į naktį. Ėjo svajodamos ir klausydamosis tos pačios melodijos. Nenutylančios.
Marijus sėdėjo pasirėmęs galvą. Jis galvojo, apie visus tuos metus, kai Sandra, jo meilė, supo ne dukrą, o lėlę. Ir tik dėl to, kad ji buvo berniukas.
Jis gerai suprato, kad reikia apie tai pasikalbėti. Bet bijojo eiti. Girdėjo grojant Sandros kambaryje, bet gerai žinojo, kad tai ne ji. Suprato, jog tai buvo mažoji Monika. Nenorėjo trukdyti jai džiaugtis gerokai pavėluota kūdikyste.
Bet reikėjo. Viena ranka pasiremdamas į stalą Marijus atsistojo, kelias sekundes taip pastovėjo ir skubiu žingsniu nuėjo prie durų. Išėjęs į koridorių nustebo, jog išjungta šviesa. Pro langą jam švietė žvaigždės, mėnulis grojo svajingą elegiją...
Pasirėmęs rankomis į palangę jis žiūrėjo į durininką, kuris ėjo tamsia gatve namo. Paskui žvilgsnis pagavo jas, jam brangiausias merginas.
Aleksandra laikė iškėlusi Moniką ir sukosi su ja. Sandros chalatas plaikstėsi į visas puses, o Monikos suknelė priminė angelo apsiaustą.
Jos ir buvo susisupęs mažas angelėlis... Vienas angelas dviejuose kūnuose, kurie tik šiandien atrado vienas kitą.
Marijus pravėrė langą iki pusės. Iškišo galvą ir smarkiai sušvilpė.
- Sandra! Monika! Jau vėlu, Eikit namo!
- Ateinam! – sušuko Sandra.
Paėmusi durą už rankos nuėjo lango pusėn. Matė Marijaus veidą – atsiminė, jog tekėjo už jo tik dėl pinigų, dėl turto, ji niekad jo nemylėjo... O dabar – dabar jos širdis kažkaip keistai spurdėjo, ji jautė, kaip jai visą tą laiką trūko šio jausmo...
- Mamyte, man šalta... – sukuždėjo Monika. – Aš taip pavargau, noriu miegučio... – mergytės akys markstėsi.
Aleksandra pakėlė ją, kaip kūdikį priglaudė prie savęs ir toliau ėjo. Priėjusi langą Moniką padavė Marijui. Palaukė, kol jis grįžo, tada jo padedama įsiropštė pro langą vidun.
- Neuždaryk lango, - paprašė ji, - tegul... tegul dar pabūna...
Grafas tik šyptelėjo, priėjo prie jos, atsargiai apkabino ir nusivedė į miegamąjį.
- Tavo pilvas mane bado. – pajuokavo Marijus. Abu nusijuokė ir ėmė nusirenginėti.
Sandra nusimetė chalatą ir su ilgais naktiniais marškiniais susirangė po kaldra. Marijus užtruko ilgiau. Kai baigė praustis ir atėjo, Aleksandra jau giliai miegojo. Atsargiai pasilenkė virš jos, pabučiavo į kaktą ir taip pat nuėjo miegoti.