Jei leistum man pabraidyt žolėje,
tai galėčiau rūkais apkamšyti pievas,
padainuoti lopšinę savo žydinčiam sodui,
pasūpuot paukštelius ir užmiegančias ievas...

Jei leistum man nuskrieti ant kalno,
apkabinčiau pro šalį praplaukiantį debesį,
pasidėčiau motulę žemę ant delno
ir stebėčiau, kaip žvaigždės į plaukus veliasi.

Jei galėčiau paguosti nuskriaustą vaiką,
pasiimčiau ir jį su savim į kelionę.
Mes pasiektume saulę, aplenktume laiką
ir pasauly pasėtume savo svajonę.

Jei žinočiau, kaip man pažadinti žmogų
bent trumpam iš gilaus beprasmybės miego,
nusivesčiau ir jį su savim į sodą,
kur dvasia pražysta ir amžiams lieka...