Laiškai pasiklysta tinginių rankose,
Paštininko širdis nuo aortos pabėga –
Grandine dangus jį surakino,
Liepė nešioti melą.

Kas po metų jau nesvarbu,
Nuėmė jo sielą nuo kojų,
Nepamenu, kaip sukos dviračio stipinai,
Kai paskutinįsyk jis nuvažiavo,
Laiškus rašiau per dažnai
Su tokiomis pat įžangomis
Pliktelėjusiems vyrams.

Mano melas sėkmingai geltonam krepšy išgyvendavo,
Nors kartais ir du susitikdavo tos pačios auros,
Rašiau juk iš obels ir iš balkono.
Du kartus. Jie, atomai deguonies,
Sulipdydavo dieną.
Per daug oro dusino kartu su obelų, vyšnių
Baltais žiedlapiais, nušvitusiais,
Vos suvilgydavo seilės.

Paštininkas sakė, kad spalvoti vokai neša nelaimę.
Vėliau užuojautų skyriuje radau jį mirusį,
Kai širdis trūko netoli būdos,
Pilnos neatplėštų laiškų.