– Taisai mano kompiuterį, Dieve? Akyse žaižaruoja. Paplentės kaukia raudonai nusidažiusios. Žvyro pilna galva. Ar naujos smegenys bus tobulesnės? O kodėl akyse raudona, ne žalia? Ir kodėl tik plento visos duobutės ir nelygumai užpilti raudona it kraujas spalva? Kraujo ar vyno spalva – tyrinėju, o žolė tai žalia. Regėjimas nesutrikęs. Kraujas ar vynas? Avietinė? Rausva? Burokinė? Kas tai? Ir kodėl aš viena tematau. Saule, sauluže, tu juk geltona ar ne? Bet kodėl  šiandien ir dabar lūžta tavo spindulys raudonai? Ir čia. Ar tai tavo spindulys? Kiekvieną kiaurymę, kiekvieną duobutę, įdubimą, kraštą – bet kokį nelygumą paviršiuje raudonai užpildęs, raudoniu lūžta asfalto briaunoje, akmenėlio paviršiuje.  O kaip kitaip paaiškinti reiškinį.
– Sūnau, ar ir tu matai tą patį? Ne negėriau, sūnau! Einu išvargus iš darbo namo, o plentas raudonuoja it mergelė, ką tik nekaltybę praradusi.
– Kokie gydytojai, sūnau, aš visiškai sveika. Tik galvą kažin kas spaudžia, rakinėja it replėm, kiaurymes ado. Pievos žalios – matau. Paltas mano žalias, batai irgi žali, spalvas skiriu. Akyse ne žalia, bet raudona, sūnau. Miražas. Suprantu, kad Dievas be mano valios  smegenis keičia. Bet juk turėtų tobulesnėm  pakeisti, ar ne? O gal tik esamas remontuoja. Naujomis detalėmis pasenusias keičia. Girdėjau, jog dantų smegenys saugoja atmintį. Tai gal išgramdžius iš galvos viską, amnezija susirgsiu? Ir nepažinsiu tavęs, sūnau mano. Ir iš kur tie vaizdiniai prieš akis? Nuolanki balta vėliava, apsivijusi stulpą. Neplevėsuoja. Zigzagu prisiglaudus prie kamieno. Ir pavadinimas – „Susitaikymas” – šmėkšteli mintyse. Ji tai pasiduoda, bet aš ne! Ir vėl vaizdinys – krioklys, pursliukus apkarstęs žaliais karoliukais, veržiasi pirmyn. „Versmė“.  Ar iš manęs gyvenimėlis syvus nori išspaust? Kažkokie beprasmiai žodžiai sklando paviršiuje: „klanas”. Kraujo ar giminių? „Alergija“, „žaismas“, „pilnatvė“. Kaip viską susieti į vieną visumą – vaizdinius, žodžius, išbarstytas mintis, kraujo lašelius ant asfalto ir mano išsiliejusias smegenis? Tai tau, išderino mano kompiuterį.
– Nereikia daktaro, sūnau. Dievulis manim pasirūpins, juk jis neapleis manęs. Prigulsiu kur stoviu, užmigsiu,  tegul darbuojasi ramybėje, o tai, matyt, pamiršo, jog aš neužmigdyta, juk ir jis gali pamiršti, ar ne? Ar galima rakinėti veikiantį aparatą ir operuoti ką nors be narkozės? Matyt ir jis kartais neblaivus būna. Na, tas, visagalis. Einu miegoti, prašom nežadinti. Pasišnekėsim paskui, kai pabusiu blaivia galva ir jau sveiku protu. Tiesa, juk dar ta amnezija,  kad ją kur bala. Galiu nepažint. Nepykit, jei ką.