Monika pasidėjo ant kelių šuniuką su rateliais ant kojų, kad galėtų „vaikščioti“. „Nytis“ – taip buvo parašyta ant jo antkaklio. Ji pakasė jam paausį, tada ėmė glostyti... Ir kaip ji nustėro, kai jis ėmė ir sulojo. Palietė jį dar kartą – nieko. Perbraukė ranka per nugarą – au auu!
Dabar ji suprato visą paslaptį. Suprato, kas buvo.
- Nyti! – pašaukė. Jis suvizgino uodegą. – Duok labas! – pakėlė leteną. -  Sėsk! – atsisėdo. Monika vis davė ir davė jam komandas, o jis atliko jas nepriekaištingai. Kad nepamirštų – nusprendė padaryti sąrašą. Atsivertusi tuščią sąsiuvinio lapą ėmė kruopščiai rašyti:
Šoka – op oop
Sėdasi – sėsk
Gulasi – gult
Loja – glostant
Sveikinasi – duok letena
vizgina uodega – kai šauki Nyti
ateina – šek šek
Po šiuo trumpu sąrašu paliko nemažai vietos – kitiems pastebėjimams. Juk ir vėliau turės šį šunelį.
Mergaitė perrengė Marijų. Uždėjo jam raudoną šliaužtinuką, paguldė  į vėžimėlį ir ėmė spintelėje ieškoti antkaklio – Nyčiui.  Radusi užsegė jį ir nusitempė į koridorių.
Šunelis riedėjo paskui ją beveik nebarškėdamas. Monika pasuko pas mamą į kambarį.
Jai visad patiko mamos kambarys – plati lova su užuolaida, didelis veidrodis ir langas iki pat grindų. Sienos dengtos minkštais tapetais, ant grindų pilna pagalvėlių, ant kurių mama su draugėmis medituoja.
- Mamyyy..! – sušuko. – Aš čia!
Mama praskleidė lovos užuolaidą ir pajuodusiu žvilgsniu paklausė:
- Ką čia turi, mažute?
- Lėlę. Ateik, parodysiu. – Monika jau buvo pamiršusi apie tupėjimą spintoje.  Pamiršusi ir lopšinę, pamiršusi ir pavydą. – Žiūrėk, ką Nytė moka...
Parodžiusi mamai ypatinguosius šunelio gabumus ji išėmė lėlę. Per savo džiaugsmą nepastebėjo išgąsčio mamos veide.
- Žinai, kaip ją pavadinau? Marijumi. Tėvelio garbei.
- Rytis... – Tyliai sušnabždėjo Aleksandra.
- Ką sakei, mamyt? Neišgirdau!
- Nieko, brangute. Iš kur ją gavai?
- Tėvelis davė. – atsakė. – Tėvelis sakė, kad tai pirmasis žaislas, kurį jis man nupirko. Eikš, parodysiu visus tuos daikčiukus kur atnešė... Yra lovą, spintelės, indai... Net rūbų spinta yra!
- Dabar negaliu, Monika, rytoj, gerai?
- Gerai, mamyte. – Ir uždarė duris.