Ankstyvas rytas. Už lango vasaros metas, šviesu. Man šešeri su puse.
Sužinau sėdėdama virtuvėje ant aukšto slenkščio, delne laikau kietai virtą kiaušinį, su iki pusės nuluptu lukštu. Tuo metu stebiu pakrypusią medinę tvorelę, kurią iš miesto parvažiavęs senelis, vos neišverčia, atremdamas savo žalią dviratį. Tvorelė kliba kaip mano priekinis dantis.
„Kitais metais“, - atsisuka susirūpinęs ir nešvaria nosine nusišluosto prakaitą nuo kaktos virš nuvargusių akių.
Nuo dviračio sunkiai nukelia išsipūtusį odininį lagaminą.
„Galėsi ir toliau tinginiauti“, - pažada žengdamas per slenkstį, matyt, mane ramindamas; kažkur sugirgžda stiklai.
Klausau kaip jis keikia mokyklos direktorių. Nors senelio keiksmažodžių nesuprantu, jaučiuosi labai nelaiminga; mokykla manęs nelaukia, supratu nemalonią padėtį.
„ SKANU“ – sakau ir stebiu kaip jis užsiverčia butelį.
Mano nosis pilna tirpstančių putų su trimis šaukštais išmaišyto cukraus – stiklinė kvepia saldainiais.
- Vaiką alumi girdai? - signalizuoja žmona. - Visą gyvenimą vaidini protingą, o vaiką alumi girdai?! Sūnus prasigėrė, o dabar dar anūkę nugirdyk!
- Tylėk, boba! Kad pusę stilinės išgers - nieko nenutiks. Ateik ir tave pavaišinsiu, Janučiuke, - apgirtęs atsisuka ir randa ją ant lovos.
- Eik šalin nuo manęs! Lodari! – paskubomis numoja, - tikrai negersiu su pijoku! Tau velniai uodegoj terūpi!
- O mudu su anūkėle tada.
Pasisodina mane ant kelėnų, suima man už skruostų ir išdidžiai šypsosi; stebiu kaip jo ištysusi seilė varva į dryžuotą marškinių apykaklę. Atpjauna kampą dešros, tada prilipusį ant peilio ašmens, atkiša man.
- Te, užsikąsk, - taria žiaumodamas į visas puses.
Kramtau aš; ir užgeriu - lyg užhipnotizuota. Tokia beprotiškai laiminga. Lai kuprinė keliaus į spintą.

***

- Tėvukai, būk geras, pagauk man katiną.

Aš moku gražiai prašyti. Kitą rytą, senelis iššoka iš lovos ir įsispiria į guminius. Iki pat šiolei esu aš sužavėta, jo šitokio širdingo pasiaukojimo. Atsisėdu priešais langą, ir su nuostaba veide, stebiu kaip jis nardo šlapiuose nuo rasos krūmuose. Išmindo močiutės žydintį darželį ir pasilenkęs į priekį, išskėsomis priešais save rankomis perbėga skersai kiemą paskui šnypščiančią katę, kuri vikriai pasislepia tvarte.
Pikta katė netrukus mano glėbyje.

- Tėvukai, man reikia ir šuniuko.
Verandos durys vėl trinkteli. Nežinau - gal buvau jam pernelyg nedraugiška.
Bet mano senelis sugrįžta patenkintas. Šuo, susigūžęs jo glėbyje, dreba. Šmurkšteliu į atvėsusią lovą, bei apsikamšau atklode su išsigandusiais augintiniais. Tuo metu aš pastebiu keistai užslinkusį šešėlį.
- Ką čia turi lovoje?!
Močiutės veidas labai rūstus ir kreivas - ne, nebaisus, - tik ilgai įsitempęs. Senelis gagena į pagalvę lyg žąsinas, negali nustoti juokęsis.
- Kad vaikas šunį pasiguldo į lovą, man nedyvai! Bet kad tu, senis, su purvinais gyvuliais guli ir dar dantis man rodai - šito aš nesuprantu!!
Močiutė jau šaukia lyg pasiutusi, balsingai ir neperšnekamai. Čiumpa šalia pečiaus šluotą ir tvoja ja per pilvą į grindis; mano augintiniai pašoka iš lovos ir išsilaksto po kambarius. Kiek vėliau, jos pagautas šuo sucypia ant cemantinių laiptų.

- Tėvukai... – išlendu iš po antklodės.
Maldauju tol, kol nepavykusi istorija pasikartoja.
Senelis geras, daug sykių pildo mano norus. „DABAR PASKUTINIUS“, - man sako. Žinau šiandiena, daugiau tikrai jų nebus. Kai kambario durys atsidaro, mano kaldra nejuda. Visi kartu sulaikome kvėpavimą. Močiutė nušlubuoja priemene. Galėčiau drąsiai teigti, kad man, nieko daugiau ir nebereikia šiandiena. Mums jau pavyko apgauti močiutę ir išpildyti mano norus.