Galiausiai Aleksandra baigė šią ilgą „procesiją“. Tada dar kartą apžvelgė būsimo sūnaus kambarį ir išėjo.
Monika palaukė dar kelias sekundes ir įsitikinusi, kad ji jau visiškai viena, išlindo. Greitu žingsniu nuėjo prie stalčiaus, jį atvėrė ir išėmė lėlę. Monika ir šiaip nemėgo lėlių, todėl ši jai sukėlė dar didesnį pasibjaurėjimą.
Su pasimėgavimu ji nusuko jai galvą, rankas, kojas – išardė į tiek dalių, kiek tik išėjo. Tada vėl viską sudėjo į tą patį stalčių ir patenkinta savo darbu išėjo.
- Kur buvai? – paklausė tėvas, kai ji įšokavo į savo kambarėlį.
- Vaikščiojau po namus, - ramiai atsakė ji.
- Žinai, mes su mamyte nusprendėm, kad gal geriau tu lik namie... Bent trumpam.
- O kodėl, tėveli? Aš maniau, kad jau viskas sutarta.
- Na, atsirado problemų.
- Kokių? Tai dėl naujo vaikelio? – rimtu žvilgsniu paklausė ji. – jeigu taip, tai gali būti ramus – jo jau nebėra. Aš sulaužiau tą lėlę-berniuką ir palikau ten, iš kur paėmiau.
- Apie ką tu kalbi, mano brangute? – nustebęs pasiteiravo Marijus.
- Eime, parodysiu.
Monika įsikibo tėvui į delną ir jie išėjo. Mergytė vedė jį iki pat koridoriaus galo.  Atvėrusi duris nedrąsiai pažvelgė tėvui į veidą – jis atrodė susirūpinęs. Priėjo prie spintelės, atidarė stalčių ir parodė lėlės-berniuko detales.
- Kodėl taip padarei? – paklausė. Tada Monika pravirko ir pasikūkčiodama Marijui papasakojo viską – ir apie tai, kaip mama švelniai ją supo, ir apie lėlę, viską oi viską...
Kai mergytė nurimo, tėvas paklausė:
- Žinai, kieno ši lėlė? Tavo. Tai pirmasis žaislas, kurį Tau nupirkau. Pirmoji lėlė. – Suprasdamas mergaitės nuostabą jis surinko lėlę-berniuką iš naujo, aprengė ir įdavė Monikai į rankas. Tada atsistojo ir apsidairė, ieškodamas lovelės. Nieko nepastebėjęs ėmė atidarinėti spintas, kol galiausiai rado – senoje dėžėje gulėjo paklota lovelė, mažytė spinta su drabužėliais, vežimėlis...
- Tėti, aš galiu tai pasiimti? – paklausė Monika.
- Taip, juk tai tavo.
Abu kartu jie ištempė žaislus į jos kambarį. Stalčius taip ir liko praviras.