„Rūkymas žudo“ – spėjau perskaityti, kol nuo cigarečių pakelio nuplėšiau popierinį psichologinį ginklą. Žudo žudo ir niekaip nenužudo. Sąžinė šaukia: prisikalbėsi, šikniau, bet kiekviena plaučių alveolė it miklūs inkų debesų ganytojai blaškosi gaudydama šventąjį dūmą. Laiptinės pažemiu švilpiniuoja skersvėjis, ritmingai pritarinatis gergždinčiai neuždarytų lauko durų spyruoklei. Dūmų kamuoliai tykiai kyla aukštyn ir atsimuša į trupančias lubas, stebiu juos prisimerkęs, palengva laisva ranka krapšydamas nosies naftos gręžinius. Sąžinė ir vėl bando kišti savo trigrašį, bet lyg įsižeidusi ponia nubindzina į atokiausią mano esybės užkampę, kai kažkas kūniško ir įkyraus pradeda tampyti mano džemperio kampą...
- Ė, agirdi, gal turi parūkyt?
Lėtai nuleidžiu žemyn akis ir išpučiu dūmus. Už pilkos jų širmos kažkas sukosti.
- Ė, tai a turi? Nestumk duros...
          Nusikeikiu. Domas, snarglys iš gretimos laiptinės, girtuoklių šeimos, tiesia ranką ir
nedrąsiai trina savo prakaito išgraužtus sportbačius vieną į kitą. Vėl nusikeikiu. Tas snarglys, kurį dar visai neseniai išmokiau apsisiot pirmo aukšto langus, kuriam žliumbiant kaimynų sode užkasiau jo plastelinu prišertą jūrų kiaulytę... Negalėdamas patikėti, ištiesiu cigaretę. Jis vienu rankos judesiu nutraukia filtrą, glaudėse susiranda, matyt, gatvėje rastą žiebtuvėlį, ir cigaretė pergališkai sužybčioja jo pamėlusiose žiaunose. Olimpinis deglas paženklino eitynių pabaigą. Nusikeikiu, nusikeikiu, nusikeikiu!
          Rūkom dviese. Domas užsiveda pasakoti kvailą anekdotą apie ežį ir bezdalus, girdžiu jį kaip per miglą... Ne, cigarečių dūmai čia niekuo dėti.

* * *
Pajuodę tarpudančiai nebūtinai reiškia, kad daug rūkai. Atvirkščiai – juose sutelpa viskas, išskyrus tabaku dvelkiančius atodūsius: rytinė kava, pamylėtos moterys, Jazz‘ o baro saksofonai, salsvas drėgno betono kvapas, prisiminimų agonija bei „iš širdies“ į širdį paleistos kulkos. Ir jokia cigaretė taip nesuartins žmonių, kaip šūvis: milisekundė vaisingo kulkos skrydžio suriša visam gyvenimui. Aišku, šovusiojo.

- Arba parūkai su manimi, arba savo dešinę plaštaką ruošk kulkai. – Otelo ironiškai iššieptose žiaunose žybtelėjo cigaretė.
- Aš nerūkau... Klausyk... juk esu vienintelis, kuris tau spaudžia ranką: draugai mes po velnių, ar ne? – paklausė Tadas nenuleisdamas akių nuo Otelo rankų.
- Gerai. Tebūnie. Duokš kairę.

* * *
Ežys mutavo į Petriuką. Cigaretės – į nuorūkas tuščiose laikraščių dėžučių sterblėse. Domas, išpūtęs paskutinį dūmą, sugrįžo į vaiko pavidalą ir toks tapo dar labiau apgailėtinas. Nuo žmogystos priešais mane trenkė šleikštus stipenos ir pasenusio sūrio kvapas. Akivaizdu, kad jis jau gerokai laiko nebuvęs namie. Pro laiptinės langelį šmėstelėjo saulė, o jos šviesa apnuogino Domo trūkumus: graudų liesumą, savaites neskalbtus rūbus, juodus maišus po akimis, nubrozdintus krumplius ir nuo verkimo ištinusį veidą. Dvi baltos ašarų tėkmės žymės jo murzinam veide dar tebešvietė šešiamečio naivumu ir silpnumu.
- Snargly, tu namie buvai? – ištariau pirmuosius žodžius.
Jis nuleido akis. Minutę patylėjęs, prabilo:
- Nori, papasakosiu dar vieną anekdotą?
          Nežinau, kas mano viduje atlenkė gaiduką ir nusitaikė į menką Domo kūną. Jo
akyse sublizgo ašaros, bet lūpos tebemalė kažkokią kvailą istoriją apie blondines, palydimą trumpų šypsnių.

PUFF!!!

          Niekada neturėjau humoro jausmo.