Tyli sekundė ir žmogus tampa visišku nieku. Kiekvienas įkvėptas oro gurkšnis nėra skirtas gyvybei palaikyti, o suvokimas, kad tai tikra – beprotybės viršūnė – troškimas šlapiomis rankomis paliesti plikus elektros laidus.
Rašau dangui. Ramias ir nereikšmingas raides guldau tikėdama jo gyvastimi, didybe, galingumu. Ieškodama jo. Virstu mažatūre dulkele, siekiančia paskęsti debesų jūroje, trokštančia pagauti kiekvieną malonę – dangaus dovaną, adresuotą man.
Esu nedėkinga. Dienos gimimą – tą stebuklingą saulėtekį – mačiau tik kartą. Amžinai pramiegu. Nesijaučiu verta jo. Arba manyje klaidžioja tuštybės šmėkla, draudžianti žavėtis dangaus vaisiais. Tačiau tai laikina.
Kaskart mėginu suskaičiuoti debesis. Idiotiška. Bet bevertis laiko praleidimo – kenksmingas svajonių reiškimo – būdas man suteikia sparnus. Imperatoriškas noras pakilti nelieka neišgirstas. Ypatingai pavasario vakarą. Skambant tyliai, kerinčiai, blogį paraližuojančiai melodijai.
Regiu saulėlydį. Ir lygiai pusę jo skiriu tau. Atiduočiau visą, tačiau žinau, kad jis sutvertas dviems. Ryškiai oranžinis svajonių takas veda dvasios ramybės link, o raudonas jo kelkraštis būtį nuspalvina šiluma ir nepažintu jausmu. Kvepia romantika... Ne! Veikiau jos dykuma, kur lašas vandens panaikina visą anksčiau vyraujusią sausrą.
Abejingai ir nedrąsiai įžygiuoju į naktį. Surenku visas žvaigždes, nes man patinka nežinomybės šešėliai, pasakiška gyvenimo tamsa. Palieku tik vieną – kuklią, nuoširdžią, paslaptimi apsigaubusią žvaigždutę. Kad kiekvienąkart pažvelgęs dangun išvystum mane.
Aš myliu jį. Tą nepažintą ir stebuklingą gėrio pasaulį, kuris turi galią sušildyti širdį iki begalybės. Aš žinau jo egzistencijos tikslą. Ir šventai tikiu, kad tu, žeme ropojantis dangaus dvyny, priklausysi man.