Paukščiu tapytas medžio stogas,
Saulėlydis ant debesų
Ir auksu byra lango sodas,
Suplyšta katedra varpu.

Gilyn pro bokštus neria žvilgsnis,
Pasruvęs ginasi kardu.
Žiogai iš pievų deras: „mirs jis?“.
Nes saulė žaidžia su stiklu.

Kapų ramybė, kelio plote,
Iš čia paminklai be vardų
Ir duobės, tako akmenuoto,
Negilios – vaikštant ant stogų.