- Monika, išvažiuojam.
- Kur, mamyte, kur? Pas dėdę Tomą?
- Ne, aš nežinau kur... – išlemeno ir sudribo ant vaikiško fotelio. Veidą uždengė virpančiais delnais, pasikūkčiodama ėmė linguoti pirmyn ir atgal. Pirmyn ir atgal.
- Mamute, neverk... – švelniai glostydama jos nugarą šnabždėjo Monika. Mažas delniukas glostė jos kaštoninius plaukus ir bandė ištiesinti susikūprinusį stuburą.
Aleksandra staiga pašoko ir išbėgo pro duris. Monikos ranka taip ir liko sustingusi ore, akys išsigandusios, o kojos – kojos kaip mūrinės.
Kiek laiko taip pastovėjusi ji pasidavė smalsumui. Atsargiai priėjo prie durų. Iš pradžių iškišo pirštus, paskui nosį, dar vėliau visą galvą. Atsargiai apsidairė ir ištipeno į koridorių. Buvo visiškai tuščia ir ne per labiausiai jauku.
Priėjusi tėvų miegamojo duris ji priglaudė kairę ausį ir įsiklausė.
- Aleksandra, aš su ja jau kalbėjau... Ji sutiko, ji protinga mergaitė.
- Marijau, ne, aš nenoriu su ja skirtis. Juk žinai...
- Na taip. Bet galėtum važiuoti kartu. Aš susitarčiau.
- Ne, nė už ką. Juk negaliu taip toli važiuoti nėščia... Palauk dar porą metų, bent jau iki sūnaus gimimo.
Monika atšoko nuo durų. Piktai apsisuko ant kulno ir nudūmė į „brolio“ kambarį. Įėjusi nustebo – kambarys buvo daug šviesesnis nei jos. Dulkės buvo kruopščiai nuvalytos, rūbeliai tvarkingai sukabinti. Ištiesusi ranka ji paglostė didelę mašinėlę, palietė mamos megztus batelius...
Jos pasitikėjimą tėvais nustelbė ši mintis, jog šie bateliai galėjo kažkada būti jos, Monikos... Mažylei taip gaila pasidarė, kad negimė berniuku. Jai atrodė, kad visi čia tik ir stengiasi jos atsikratyti, nusipurtyti ją nuo pečių.
Tėvelis jai sakė, kad jie labai ją myli. O kambarį įrengė tik todėl, kad manė, jog gims berniukas. Bet gimė ji, Monikutė. Dar sakė, kad jis labai apsidžiaugė ir tuoj pat įrengė jos kambarį.
Monika nebetikėjo. Rankove nubraukė ašaras ir iš nosies tįstantį snarglį. Paėmė mašinėlę ir jau norėjo tėkšti į grindis, kai išgirdo žingsnius.
Greitai atvėrė spintos duris ir įsirangė tarp nepriekaištingai sukabintų „brolio“ rūbelių. Vos spėjo įtraukti kojas ir uždaryti spintos duris, kai pasigirdo kambario durų girgždesys. Monika prikišo akį prie mažos skylutės – mama.
Sandra pažiūrėjo į tuščią vietą, kur turėjo stovėti mašinėlė. Ji mokėjo šitą kambarį mintinai, juk tiek kartų čia buvo... Niekur jos nepamačiusi, nusprendė, jog ji žaislų dėžėje ir atsisėdo ant kėdės. Paėmė juodus megztus batelius, užmovė ant pirštų ir ėmė „vaikščioti“ jais. Tip tap... Tep tip...
Aleksandra paglostė pilvą. Monika jau seniai pastebėjo, jog mama pastambėjo. Ji manė, kad tai tik dėl to, kad daugiau valgo. Porą kartų užsiminė apie tai, bet mama liepė nesikišti.
Sandra vėl stovėjo. Padėjo batelius, atidarė apatinį stalčių ir iš jo ištraukė lėlę-berniuką. Tai buvo profesionaliai padaryta lėlė, kuri tiksliai vaizdavo mažą berniuką. Užmerktos akys, suraukta nosytė ir visai trumpučiai plaukai. Sulenktos ir prie krūtinės pritrauktos rankytės, smulkios kojos... Mama berniuką švelniai priglaudė prie savęs ir ėmė dainuoti lopšinę.
- Kasnakt skrendu laivu sapnų,
Ieškau gėlių, kad greit nenužydėtų.
Renku perlus rasos lašų,
Karalius versiu, kurs skaisčiai žibėtų...
Miegok, mažuti, skrisime kartu.
Nuskrisim į svajonių šalį.
Abiem bus taip smagu –
Miegok, mažuti, skrisim į svajonių šalį...
Baigusi atidarė stalčių, atsargiai pataisė mažą kaldrelę, paguldė lėlę-berniuką ir ilgesingai į jį pažiūrėjo. Tada tyliai tyliai ir švelniai, kaip temoka mamos, uždarė.
Bet ji dar nesiruošė išeiti. Nuo lentynos paėmė dubenį su vandeniu, jame suvilgė skudurėlį ir ėmė valyti dulkes. Atsargiai blizgino kiekvieną baldą. Kai valė spintą, Monika bijojo net kvėpuoti. Kad tik nepamatytų...