Kaip uraganas įsiveržęs į svetainę Marijus de Nansė nužvelgia grafą.
- Tėtuk, tėveli... – ėmė krykštauti Monika. Tėvas pakėlė ją, viena ranka stipriai suspaudė ir pasisodino ant pečių. Vilnijančios garbanos nubangavo žemyn ir nurimo.
- Aš grafas De La Barkas, - pasisveikino. – Esu čia dėl jūsų dukters.
- Malonu, aš grafas Marijus de Nansė. Ką norėjote man pasakyti?
- Matote, - netvirtu balsu pradėjo svečias. – Jūsų dukra neįprastų gabumų. Jai mokytis su įprastais vaikais yra per paprasta, todėl norėčiau jus informuoti apie kitą mokyklą.
- Plačiau galėtumėte? – pasiteiravo Monikos tėvas. – Matote, mes savo dukrelei linkime paties geriausio, todėl mielai apsvarstysime pasiūlymą.
- „Grafų“ gimnazija – mokykla vaikams su neįprastais gabumais. Ten mokytojai specialistai ugdo vaikų bendravimo gabumus. Vaikai mokomi skaičiavimo, rašybos ir kitų įprastų dalykų, tik su jais dirba labiau patyrę specialistai.
- O kurioje vietoje yra mokykla? – sudomintas paklausė Marijus.
- Mokykla Alpėse, kalnuose. Pro langus atsiveria puikus vaizdas, gyvenamosios patalpos gerai šildomos...
- Mes pagalvosim. Geros dienos. – atsisveikino Monika su tėčiu ir išėjo.
Vargšas durininkas susigūžęs nulydėjo svečią iki durų ir pasiskubino kuo greičiau paduoti jam skrybėlę.
- Ne ši. Mano mėlyna, - Pasakė nustebęs De La Barkas.  – čia grafo Marijaus skrybėlė.
- At... at... atsiprašau... – iščiaudėjo žodį durininkas ir įteikė  De La Barkui skrybėlę.
Tuo tarpu, prie virtuvės stalo virė keista diskusija.
- Monika, mokykla tikrai gera.
- Bet tėveli, juk ta taip toli... Taip ilgai nematysiu jūsų...
- Juk atvažiuosim aplankyti. Ir tu laikas nuo laiko grįši. Susirasi draugų.
- O jeigu aš ten nepritapsiu?
- Viskas bus gerai. Eikš, nušluostysiu ašaras. – Marijus tvirtai ją suėmė ir išmetė į viršų. Monika prajuko pro ašaras.
- Op, op... – vis juokavo tėvas. – Op, op...
- Marijau? Ką tu čia darai? – nustebusi pasiteiravo jo žmona.
- Sandra, mes tik žaidžiam. – Nusišypsojo. – Bėk, bėk... – pasakė mažylei ir neskaudžiai pastūmė jos nugarą. Monika pasikrykštaudama išdūmė pro duris.
- Apie ką kalbėjot su svečiu? Kas jis toks?
- Grafas De La Barkas. „Grafų“ gimnazijos direktorius. Pasiūlė mūsų dukrelei vietą mokykloje. Alpėse.
- Ne. Neleidžiu.
- Bet Aleksandra...
- Ne, Marijau. Mano dukra nesimokys tūkstančius kilometrų už namų. – Piktai atsikirto namų ledi Sandra.
- Palauk, pasikalbėkime... – Marijus taip ir nebaigė sakinio. Sandra užtrenkė duris ir nuėjo. Visame koridoriuje aidėjo skardus kulniukų aidas.