[1]

Monikos vaikystė nebuvo viena tų paprastų – augo ji mylinčioje šeimoje, su keistais tėvais. Šeima buvo turtinga – vos Monikos mama sužinojo esanti nėščia, nupirko lovą-mašinėlę, spintą-laivą, kėdes-sunkvežimius ir panašiai. Šeima tikėjosi sūnaus. Gimus jai, Monikai, namuose buvo atlaisvintas dar vienas kambarys. Nupirkti mergaitiški baldai, krūvos pliušinių žaislų... Monika buvo laiminga.
Savo gebėjimais ji pranoko kitus bendraamžius – mažylė jausdavo kur mama. Ji galėdavo pasislėpti, bet Monika vis tiek rasdavo. Net jeigu mama palysdavo kur nors taip, kad net akyliausias žmogus nepastebėtų – Monika vis tiek rasdavo.
- Ji užuodžia mane, - juokdavosi mama. Kaimynės tik palinksėdavo galvomis ir toliau gurkšnodavo arbatą svetainėje.
Dar vienas Monikos gebėjimas – išnykti. Mamai užtekdavo apsisukti ratu, o jos jau nėra. Galbūt kieme, galbūt kur nors po stalu... Tai nebuvo kokie nors burtai ar magiški gebėjimai – tiesiog Monika mokėjo naudotis proga. Ji išnaudodavo kiekvieną vertingą sekundę saviems tikslams.
Jos auklė Marija stebėdavosi ilgais plaukais – nors mergytei tebuvo ketveri, garbanoti plaukai jau vilkosi žeme.
Marija kasryt sodindavosi ją ant savo plačių kelių, stipriai stipriai apglėbdavo ir imdavo šukuoti. Monika net nesuinkšdavo, nors pernakt garbanos būdavo kaip reikiant susivėlę.
Aprengta pūsta suknele eidavo į pamokas – į mokyklą. Mokėsi abėcėlės, skaičių, piešimo. vėliau – kitų dalykų.
Vieną vienintelį rytą ji taip nenorėjo keltis kaip tąkart. Vos pabudusi suvokė, kad saugiau ir toliau likti lovoje, nei atsistoti ir eiti. Ji neklydo.
Tą penktadienį (beje buvo ir 13 mėnesio diena) pas juos užsuko keistas vyriškis. Durininkui jis prisistatė kaip grafas De La Barkas. Vyriškis nieko neįtardamas nuvedė jį į svetainę ir paprašė palaukti pono de Nansė.
O tuo tarpu Monika bėgo į virtuvę. Įbėgusi į svetainę nustėro – ten stovėjo vidutinio amžiaus vyriškis, jau žilstelėjusiais ūsais, ilga barzda ir trumpais plaukais. Juodas apsiaustas siekė jam kelius, o lakuoti batai blyksėjo saulės apšviestoje patalpoje.
- Laba diena, - dailiai tūptelėjusi Monika pasisveikino.
- Sveika, - atsakė. – Tu jaunoji panelė de Nansė?
- Taip, o kodėl klausiate? – mandagiai pasiteiravo.
- Šiaip, - rimtu žvilgsniu atsakė De La Barkas ir žvilgtelėjo žingsnių pusėn.
Koridoriumi žingsniavo pakankamai užsirūstinęs Monikos tėvas. Durininkas jį sutrukdė pačiame lėšų skaičiavimo įkarštyje, todėl ėjo baisiai nepatenkintas naujuoju svečiu.