Paslėpsiu rūškaną ir slogų veidą,
Nesistenk jame įžvelgt vilties.
Ir kas brangiau už juodą melą,
Kai sakau, jog maža ilgesio nakties..

Meluosiu aš ir slėpsiu liūdesį žavingą,
Dirbtinė šypsena veide,
Kaip gūdžią, pilką ir lietingą dieną
Pabūsiu aš nors kart viena.

Neverksiu, per menka esu, kad rodyčiau jausmus,
Nors širdį spaudžia noras begalinis,
Ar nori pasėdėt kartu?
Pravirksiu gal, stipriai apsikabinus..