Sėdėjo jie prietemoje. Dviese.
Šuva kaukė iš bado.
Aš miriau iš nekantrumo.
Ar pasirodys jie kada, ar ne?
Keistuoliai.
Ir kairysis, atrodo, jau gundė priešakyje esantį, bet dešinysis sutrukdė.
Jie stūmė vienas kitą.
Skambino fortepijonu.
Kaimynų merga duris apvėmė. Na ir kultūra.
Užuolaidos skraidė kaip tas kilimėlis, na, tas, kur žmones apgaudinėja.
Kur kaimynų Aldona žmones apgaudinėjo. Pinigus vogė.
Kiti ir namus suspėjo parduoti, kai sužinojo, kad Aldona – ne kas kitas kaip Aldona.
Baigė mat kažkokią kolegiją. Ir nesako, kad pieno seperatorė esanti.
Virgis – stalius.
O aplink visi – gėjai.
Ir pasidalino Aldona su Virgiu gyvenimo patirtimi.
Vaikų atsivedė.
Pieną seperavo nepriekaištingai.
Baldai buvo nepaprasti.
Dažnai kaimynai maištaudavo, griaudavo jų namus. Vien todėl, kad seperatorė buvo.
– Per prastai, – rėkaudavo melžėjos.
O gal pavydėjo, kad pašaukimas teisingas.
Ir talento vaikams pakako.
Sūnus net rašyti išmoko.
Dukra – kaip ir eilinėje šeimoje. Ar akla, ar kurčia, kol kas dar niekas nesupranta.
O gaila.
Ištikrųjų nebuvo jie tobuli.Tik ramiai gyventi troško.
Nusikirto Virgis abi rankas.
Aldona karves žiurkių nuodais nunuodijo.
Štai kur tragedija. Dukrą su karve sumaišė. Ir jai nuodų papylė.
Jie pastebėjo, kad ne tik akla ji buvo, bet ir žiopla truputį. O gal ne truputį.
Niekam neberūpėjo.
Kaimynai ir šiaip aplinkiniai žmonės vis šlapinosi jų kieme. Vis šėrė juos nepadoriais žodžiais.
– Virgi, įpilk ir man, – pabudusi iš komiško prisigėrimo, brazdėjo Aldona.
Užsirakino, nurijo raktą.
Dar vieną benkartą pasigimdė.
Virgis savo trumpomis galūnėmis malkas skaldė, vaikų kambarius kūreno.
Netikėtai pasimelsdavo.
Taip ir supuvo, klausydamiesi aplinkinių prašymo nurimti.  

– Pernelyg rimtai priėmė mano prašymą sulčiaspaudę paskolinti, – prie senų antkapių braukė ašarą Stefa.

Visi užkimo, o Aldona, pasimėgaudama karštu žiemos vėju, skriejo ant kilimėlio tolyn. Na ant to, kur žmones mulkindavo.

Sakote, mąstote?