Naktis mėnulį skroblan pakabino,
Žiūrės į langą miegantį, budės.
Įpylusi į taurę lašą vyno
Ant stalo metė kortą ji lemties.

Karaliaus veidas ir karaliaus akys...
Kodėl, naktele, svaigini vynu?
Bet ji išslinko, nieko nepasakius,
Jos liūdną žvilgsnį aš lig šiol menu.

Kodėl neperspėjo manęs, kas žino,
Kai taurėje tiek nuosėdų radau?
Ką įžvelgė jose ir ką pažino?-
Neaiškino ir aš nesupratau.

Tai kaip man traukiant kortą nesuklysti,
Kuri iš jų yra šviesi, gera?
Plati, karaliau, tavo karalystė,
Bet širdžiai ten ramybės nebėra.