Mano Lietuva,

Šiąnakt negalėjau užmigt. Kaime taip ilgesingai lojo šunys. Visi. Ir dėl ko jie nerimsta? Ar tai tu blaškais?

Kai daug kas Tave palieka, aš noriu Tau prižadėti, kad liksiu. Ne dėl tavęs. Dėl savęs. Nes kas aš be tavęs? Medis pakirstom šaknim?

Kai daug kas sako, jog Anglijoj, Airijoj ar Norvegijoj geriau, aš klausiu kuo? Sako, ten lengviau, ten daugiau pinigų, ten gali gauti geresnį išsilavinimą ir turėti gausesnį vakarienės stalą. O aš tik tyliai mąstau, ar pakilti nuo to stalo ten taip pat gera, kaip čia... Ar ten žinai, kaip kvepia žemuogės, suvertos ant smilgos? Ar žinai, ką reiškia, lietus? Lietuva, lietus reiškia Tave! Todėl niekad nepykstu, kai permerkia mane kiaurai...

Ir supratus, kad Bažnyčia, tai ne šalti ir puošnūs mūrai, o žmonės joje, kad mokykla, tai ne pastatas, ir net ne žinios, o tik žmonės, taip ir, mano brangi Lietuva, Tu esi ne Seimas, ne Nemunas, ne Labanoras ir net ne Gedimino kalnas. Tu – žmonių bendruomenė, ryšys, siejantis juos.

Tu – mano ir tėčio pokalbiai apie Tavo praeitį, partizanus, aneksiją ir sausio įvykius, kai jis budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų dėl manęs, Tavęs, dėl mūsų.

Tu – tos senos archajiškos dainos, kurias mama dainuoja suvalkietiškai. Dainuoja širdimi ir protu.

Tu – akėčios, kabančios senelio tvarte.

Tu – močiutės austa lininė staltiesė, siuvinėta baltu siūlu.

Ir tu nesi maža. Nes turi didžių žmonių, tą vienybės jausmą, dainuojantį pasipriešinimą. Juk dar turi? Gimiau per Baltijos kelią, kai žmonės rankomis tiesė tiltus. Norėjau ateit tada, kai visi buvo vienas. Kai Tu gimei antrąkart. O gal trečią? Kelintą?

Maža Tu tik žemėlapy. Pamenu, kai vaikystėj su drauge kalbėdavom, jog, palyginus su visu pasauliu, esi tik aguonos grūdas. Bet vis dėlto esi milžiniška širdy, ir kaskart, nuskambėjus dar vienai liaudiškai dainai, tampi vis didesne.

Mano Lietuva, pažadu Tau, liksiu. Ne dėl Tavęs. Dėl savęs. Ir savo dukrą pavadinsiu Liepa, kad suleidus savo šaknis prie Vilnelės žydėtų ji po Tavo dangumi.

Su meile, visada Tavo...