Seniau buvo tik miškai, upės, žmonės, paukščiai, akmenys. Nelygybė ir tada jau buvo: turtingi ir varguoliai. Vienas žmogus nenorėjo būti turtingesnis už kitus. Kiekvieną penktadienį atiduodavo varguoliams visus maisto likučius, kurie per savaitę prisikaupė. Pats eidavo prie upelio su akmenimis kalbėtis. Akmenys mielai jam pasakojo įvairias istorijas - juk tiek metų gyveno. Gera žmogui – maisto net nereikėjo. Kiti žmonės jį Akmeniniu vadino ir akmenų bendruomenei skyrė – kitoks buvo.
Vienąsyk ėmė Akmeninis rypauti, ko ta nelygybė žmonėse yra, o vienas akmuo tarė:
- Jeigu žmonės eitų su mumis kalbėtis, kaip tu, tada tiek nerūpėtų jiems maistas, turtas, apčiuopiami malonumai. Ir mes imtume labiau puoštis – žiedus skleisti.
Nubėgo geruolis žmonėms sakyti, kad imtų su akmenimis kalbėti – nei vienas nenori gaišintis, niekus daryti. Ir dar blogiau padarė. Išgirdo akmenys tas kalbas ir nusprendė taip: tarpusavyje kalbasi, bet žmonės jų negirdi. O Akmeninis išsiprašė ir į akmenį pavirto.
Dabar vaikščiodamas pakrantėmis žmogus randa akmenį, ant kurio norisi atsisėsti ir šnekėti.