Kartais atrodo taip sunku sustoti bent sekundei... Bent vienai kvailai sekundei, per kurią pakeistum viską... Ir pasikeistum pati.
Ir jeigu, jeigu tą sekundę, tą vieną sekundę aš būčiau pagalvojus... Bet ne. Juk aš nemoku galvoti. Negalvoju, nemąstau, išvis - aš nieko nedarau.
Esu tinginio pantis - tai kodėl stebiuosi kai mama sako "Gailiuosi, kad gimei."? Kodėl? Kodėl tada pe nugarą nubėga šiurpuliai ir norisi tiesiog griūti vietoje ir trankyti galva žemę tol, kol kuri nors skils? Kodėl?
Kodėl, kai mama pavadina snargle, maže, taip norisi jai trenkti? Pasakyti, kaip jos nekenti, kaip nemyli? Kodėl?
Kodėl, kai parašai gražų eilėraštį būtent jai... Kodėl tikiesi gražių žodžių? Juk žinai, kad negausi, žinai... Žinai, kad nesulauksi...
Ir kai pamąstai, jog kada nors turėsi savus vaikus... Visad atrodo, kad jie bus IDEALŪS. Tada supranti ją. Užjauti, suvoki jos skausmą ir svajones. Tada pradedi keistis. O ji?
Mama... Toks keistas žodis. Į tą sąvoką taip norisi sutalpinti viską, kas gera. Švelnumą, šypseną mamos veide ir švelnias rankas ant savo skruosto. Taip norisi įtalpinti akių žybsnius ir liūdesį, kada neklausai... Meilę, supratimą ir išklausymą suprantančiu, o ne aspimetančiu, kad suprantu, veidu. Taip norisi...
Dienos šešėliai... Jie slenka jos veidu. Visad slenka - visi vargai, darbai, kurie virto pareigomis. Ar bent jau mes norime juos tokiais paversti, mes, vaikai.
Ir... Nežinau, kiek galima galvoti. Ilgai. Galima įsivaizduoti tą švelnų žvilgsnį ant blakstienos. Pajusti jį.
Tirpstančią ašarą sniege, kada ji verkia. Kada jai liūdna.
Šiltą ranką viduržiemį, kada brisdama per pusnis pametei batą ir negalėjai eiti, o koja šalo...
Delną, kuris nuima skausmą. Pirštai, kurie gydo žaizdas ir šnabždesys, nuo kurio užmiega Dievas...
Sako, kad mamos gerai dainuoja lopšines. Sako, kad mamos lūpos tokios švelnios, jog iš jų slystantis šnabždesys kyla dangun ir verčia sustoti, svajoti ir atgauti tą vienintelę sekundę. Sekundę, kurios tau taip trūko...