PASAULIS SUKASI RATU (O aš sukuos su juo kartu…)

mini autobiografija
Istorija bet kam, tik ne jos tėvams.

Tai neturėjo nei pradžios nei pabaigos, nors visi dalykai tuo metu tiek prasidėdavo, tiek baigdavosi. Kaip jau minėjau, čia pradžios nebuvo. Gal ir turėjo būti abu aukščiau minėti dalykai, bet rašytojai tai ne per labiausiai rūpėjo.
Vienintelis jos rūpestis buvo viską užrašyti kuo greičiau, kad tik jos rankos nepavargtų... Matai, ryt groti reikės, tai ko čia snausti prie kūrinio ar vargti jį taisant?
Išvis – ši mergiotė ne per labiausiai rūpinosi tokiais dalykais. Jai rūpėjo jos ateitis, planai, norai... O į kitą ji tiesiog numodavo ranka. Tai kodėl dabar turėtų nenumoti? Dėl to, kad prieš ją sėdžiu aš? Dabar jai tai nieko nebesako, dabar ji dažnai su manim būna... Ir nesvarbu, kad dažnai mane keikia, bet iš ties myli.
Nežinau, kaip atsiradau, iš ko, kodėl, bet atsiradau – mano gyvenimas nebuvo labai įdomus. Atlikdavau savo pareigas, nors... Iš pradžių dar bandžiau ožiuotis, bet paskui numojau į visus ožius ranka ir ėmiau paklusti “tėvams”.
Bet ši istorija ne apie mane, tik, mūsų trijų istorijos labai susijusios.

Mamos pilve atsiradome tuo pačiu metu – nors, jos galbūt keliomis savaitėmis už mane vyresnės. Visą laiką aš jas vadinau Kamile (nuo kamuoliuko, nes ji tokia ir buvo) ir Šmėkla, o jos mane – Meile. Galbūt todėl aš ir esu meilės įsikūnijimas.
Kaip Kamilė atrodė būdama tokia maža? Ji buvo graži, kaip ir kiekvienas jos amžiaus vaikas dar neturėjo plaukų, dantų ar kitų vyresniems būdingų bruožų. Jos pirštukai buvo tokie maži, kad sunku būdavo pasakyti, kuris rodomasis, o kuris bevardis...
O Šmėkla?  Šmėkla buvo visiškai tokia pati. Ji buvo kaip du vandens lašai panaši į ją. Tokios pat užmerktos akys, tokia pati šypsena, ausys, ką jau kalbėti apie “figūrą”...
Atmintimi aš nesiskundžiu, bet sekančių 5 mėnesių aš nepamenu. Šmėkla taip pat, o ką jau kalbėti apie Kamilę (kažkodėl kiti ją vadina Egle. EGLE. Jūs galit patikėti? Tokiu vardu!) Žinau, kad labiausiai rašyti nori Šmėkla, bet manau, kad ir mano pasakojimas bus įdomus. Juk jūs nieko prieš, jei aš irgi kartais įsiterpsiu?

Aš – Šmėkla. Vardą gavau dėl labai blankios spalvos ir savo gebėjimo skraidyti. O taip – skraidyti tiesiog dievinau, tai buvo pagrindinė mano ir Meilės ginčų priežastis, nes man išskridus... Kamilei kažkas nutikdavo.
Nuo to laiko keliaudavau su Kamile ir Meile, bet per vieną kelionę Meilė dingo. Aš su Kamile taip gerai sutariau, kad iš pradžių net nepastebėjom jos dingimo. O kai atsipeikėjom – jau buvo per vėlu ieškoti.
Mūsų dienotvarkė nesikeitė – pavalgai, atsigeri, pažaidi ir eini miegot. Kitą dieną vėl tas pats. Tik sekmadieniais eidavom klausytis muzikos į operos ir baleto teatrą ar kitą vietą.
Iki šešerių mes problemų su Kamile neturėjom – prieš pat septintąjį gimtadienį atsirado Meilė, nuo ko ir užsimezgė neapykanta ir visa kita, ko savo draugų rate mes dar neturėjom.
Dažniausiai žaisdavom – tai gaudynių, tai slėpynių, tai “sesele, gelbėk...”. Aišku, atsirasdavo nenorinčių žaisti. Tada žaisdavome likusieji. Smagu būdavo, nors ir nepatikdavo man ištisai kvatojantis juokas, liūdna užuojauta ir jos draugas gailestis, nemėgau trepsinčio užsispyrimo ir visų kitų – aš ilgėjausi Kamilės, senosios Kamilės, ne tokios didelės...
Viena pagrindinių mano ir Kamilės ginčų priežasčių buvo mokykla ir namų darbai – kuo labiau ji įniko į mokslus, tuo mažiau laiko turėjo man. Mažiau bendraudavom, žaisdavom, pagaliau ir aš nustojau žaisti. Aš tapau uždara, o tuo pačiu ir ji.
Kamilė vis mažiau bendravo. Skaitė knygas, rašė pasakojimus apie fėjas ir kitas nebūtas būtybes.
Augo ji greitai. Per kiekvienas Kalėdas degindavo šaltas ugneles, ir dar nespėjus joms užgesti numesdavo, nes bijodavo nudegti.
Trečioje klasėje ji ėmė neapkęsti savo mokytojos. Ginčydavosi. Tinginiavo. Pyko ant jos.
Ketvirtoje labai gėdinosi lipti ant scenos ir groti ar dainuoti. Bet tekdavo, ir, po kiekvieno pasirodymo… Ji tyliai sau galvodavo, kokia ji šlykšti ir bjauri, kokia kvaila ir nenormali…
Aišku, galėjau paguosti, bet nenorėjau trukdyti gailesčiui, kuris jau ėmė gailėti pats savęs. Arba užuojautai, kuri per slogą neprakalbėjo… Aš nesikišau.
Ką Meilė veikė? Meilė tuo tarpu daug bendravo su pasitikėjimu ir jiedu vis kažko ieškodavo. Per savo uždarumą aš ir į tai nesigilinau.
Penktoje  klasėje ji keitė mokyklą. Atėjus į klasę… Įsimylėjo. Tokį blondiną. Blondžius, Šviesius, Saulė. O taip, jo vardas Saulius. Tuo tarpu jos viduje įsivyravo šiokia tokia pusiausvyra, bet...
Tądien klasė žaidė slėpynių po visą mokyklą. Slėpynių su prisitukinimu. Saulius bėgo prisitukinti, o Kamilė, nužiūrėjusi, kad ieškotojas jo jau tyko… Iššoko Jam panosėj ir pasakė:
- Atsargiai, Deivydas (jei gerai pamenu) ten.
- Ko čia sekioji? – tas atšovė. – negi įsimylėjai mane? Višta…
- Nesekioju, taip pasakiau, negi nematai, kad į biblioteką einu? – drebančiu balsu pamelavo Kamilė.
Ir visa pusiausvyra… nuėjo šuniui ant uodegos.
Kamilė ir toliau tylėjo. Su bendraklasėmis beveik nebendravo – ypač jai nepatiko Milda ir Jolanta. Tos dvi vištos vis plepėdavo, kartu sėdėdavo, tyčiodavosi iš jos. Jos buvo aukštos, todėl nevengė ją pastumti, nors ji tikrai nebuvo žemiausia klasėje.
Sėdėjo ji su kvailu berniuku Kernium. Oi kaip jai jis nepatiko…. Jis žaisdavo su spalvotais pieštukais – apsimetinėjo mašinėle, bandė ją linksminti, o ji..? Ką turėjo daryti Kamilė?
Kartais ji tiesiog nereaguodavo, kartais nusijuokdavo. Kernius jos visiškai nesuprato. Jis laikė ją kvailiuke..
Jos klasės sudėtis iš 27 mokinių pamažu keitėsi į 30. Vieni išeidavo, kiti ateidavo…
Kai Milda susipyko su Jolanta… Kamilei teko atsisėsti su Jola. Kamilė nesipriešino, bet Jolantą ignoravo kaip galėdama.
Tuometinė mano priešė nebuvo kruopšti – per matematiką jai trūko liniuotės, per lietuvių kalbą neturėjo vadovėlio… Viską jai skolino “blogoji Jolanta”. Taip jos tapo draugėmis.
Taigi septinta klasė jai bėgo visai ramiai. Atrodė, kad ir Mariaus netektis jos negraudino…
Aišku, be meilės gyvent ji negalėjo – tada įsižiūrėjo Paulių. Pirmiau vieną, paskui kitą. Dar jai patiko Tomas, ką jau apie Deivydą kalbėt… O dar ir Edvinas, Giedrius ar Artūras… Tik Kernius jai niekaip neįtiko – vis priminė beždžioniuką… Dovydas dar nieko toks buvo, bet jai per jaunas…
Namuose gyvenimas kaip ir nesikeitė – nuolatiniai tėvų barniai… Ugnė…
Kamilė labai ją mylėjo – kaip draugę, su kuria bendravo nuo pat kūdikystės. Ugnė, nors ir pusantrų metų jaunesnė už ją, susirado vaikiną.
Ernestas. Jis ne per labiausiai Kamilei patiko, bet nenorėjo jos skaudinti. Ji nepasakojo apie savo antipatiją jam.
Na, jei jau draugė turi vaikiną, tai kodėl negali turėti ir ji? Ogi Kamilė turėjo! Vaikiną dviems dienoms.
Jo vardas – Gabrielius. Sutrumpintai – Gabis. Ji jautė, kad jis jos nemyli, bet vis tiek atsakė “taip”. O ką daryti?!
Taigi ji įsimylėjo jį, jei tai galima vadinti meile. Meile, kuri truko vos dvi dienas.
Kodėl tiek trumpai? Kamilė nemėgo, kai prie jos lendama, kai jai kilnojamas sijonas ar graiboma krūtinė. Ji nemėgo, kai berniukai lysdavo bučiuotis, o jis buvo būtent vienas tų.
Taigi. Ji liūdėjo, nors jo ir nemylėjo. Ji jam nejautė nieko – nei pagiežos, nei neapykantos (priešingai nei Mariui), nei meilės. Ji jautė, kad jo net nebuvo jos širdyje – jis net neapsilankė joje, o jeigu ir buvo, tai tiek trumpai, kad nespėjo pajusit ir įsiminti jo kvapo.
O Marius… Marius jai vis dar kvepėjo gėlėmis ir pavasariu. Marius jai vis dar kvepėjo šviežiu šienu ir ką tik iškultais rugiais. Bet tas pavasario dvelkimas… Vienintelis dalykas, kuris ją su juo dar sieja. Galbūt tik internete, bet sieja.
Pagrinde, pats siaubingiausias laikotarpis buvo vasarą, kada ji su tėčiu išvažiavo iš namų. Kamilė liko kaip ir be mamos.
Ji nekentė jos. Jai atrodė, kad ji jos nesupranta, nors jos nuomonė ir dabar nedaug pasikeitė. Dabar ji išmoko prisitaikyti.
Taigi gyveno ji BE mamos. Ir jai nebuvo liūdna. Kaip tik, jai buvo labai gerai. Ji turėjo pinigų, kasdien, po pamokų, eidavo su draugėmis į barą ir sočiausiai valgydavo, pirkdavo brangiausius ledus ir geriausius gėrimus. Ji tai galėjo, nors ir ne savo sąskaita.
Po keturiolikto gimtadienio ji iš liūdesio ar nuoskaudos, taip ir neaišku kodėl, kelis kartus persipjovė venas. Išsikapstė su geriausių draugų pagalba.
O taip. Ji nenorėjo gyventi.
Vieną dieną rado nuorodą – kūrybingas.com. Jai ten patiko. Ten buvo daug tokių pat kaip ji – rašančių, grojančių ar dar kaip nors leidžiančių savo laisvalaikį.
Bet ji, tiek metų tylėjusi… Per daug pasakė. Įdėjo ir “Pavasarį”, kurį skyrė dviems – vargšui ligotam vaikui ir Mariui. Ji norėjo pasakyti sudie, bet kitaip nemokėjo.
Ji per daug pripliurpė. Ji daug verkė. Daug guodė save, bet pamažu išmoko stiprybės. Pamažu susibendravo su manimi.
Žinau, ji pyksta, kad dabar noriu pasakyti, kiek daug ji prikalbėjo – tiesos, melo… Net pati visame tame jau baigė susipainioti. Prisiekė sakyt tik teisybę, na, rodosi, kad lyg ir laikosi šio pažado. Bent jau stengiasi.
Dabar, kada pasidarė stipresnė psichiškai, bando įveikti save ir fiziškai – mažiau valgyti saldumynų, daugiau sportuoti, bet ji negali. Ji jaučia, kad daugiau pabėgus jai skauda širdį, bet bijo apie tai papasakoti mamai.
Kamilė turi jautrų skrandį, nors aš jo jautriu nepavadinčiau – kol pabaigė šį darbą suvalgė 200g “Yes” saulėgrąžų su čili prieskoniais! Stebiuosi, kaip ji dar neapsivėmė.
Gerai, Kamilei reikia namo. Gana trūnyti bibliotekoje, vietoj mamos. Ir darbo laikas seniai baigėsi… Pasikalbėsiu su ja, kol nuo kalno iki namų nuvažiuos…