Liko tik dvi savaitės. Tiek daug padaryti, tiek daug suvokti, jog prarandi, tiek daug dar reikia aprėpti dangaus mėlio, lyg sugertukui, įsiurbti į save, pagaminti iš to kąžką, o gal sukurti - kas čia supaisys....O minutės tiksi, šlepsi nesustodamos, sakau "palauk" - jos man špygą, vėl skaičiuoju, jos juokiasi, ir aš su jomis, pavymui, pavymui, jos šypsosi, bedantės, aš su dantimis, bet nesilaikau į niekur įsikibęs, jos laikrodžio ciferblato atlapuos. Nukabinu nosį, nukabinu gleivėtą lašiuką...
Nukabinu paveikslus nuo sienų, kad greičiau jie atsidurtų kartoninėse dėžėse, apkramtytų fotografuotas ausis kandys, pelės sulystų tarpupirščiuos, ir, galiausiai - sudūlėtų. Atsisėdu, sklaidau fotojuosteles prisiminimų, trinu koją kojon, šlaunį šlaunin, noriu į terasą, arčiau mėlyno dangaus, ir kaprizingų žvaigždučių, barškinusių kaulėtomis rankomis naktimis man į plastikinius langus, į plastikines aortas ir kraujagysles.

Mama sako, jog aš tuščiaviduris. Nesiginčiju, prisipilu sklidiną puodelį sausos arbatos ir skūbrinu į terasą. Ten tėvas su teleskopu pašonėje, atrodo nenaujoviškai stebėdamas pasaulius iš fermos, savo. Pusė jo veido kartoninėje dėžėje, sukramtyta, žiū - jau ausyje šelmiška kandis, taip kramsnojanti, jog man nieko kita nelieka, kaip gerti sausą arbatą.

- Drugelis. Drugelis, žiūrėk, naktinis. - sako man tėvas, o aš niekur jo nematau, galbūt neįžiūriu ar neoriu to daryti, jis sako, jog negimei aklas, aš atkertu jam skambiu gurgštelėjimu sausos arbatos, man gaila tėvo ausies, o dar labiau kandies joje. O mėlis toks raudonas, toks raudonas...
Pakraštėliai mamos liežuvio apsivijo aplink pirštą, mano. Supratau užuominą. Išbėgau į terasą. Apsupo mane žodžiai, smailais pagaliukais baksnojo į šonus, o aš vaizdžiai tylėjau, žiūrėjau rainomis akimis ir murkiau. Apsimečiau. Paskui apkaltinau žvaigždutes.

- Prie ko čia jos? - mama niršta, aš rodau, jog jos prilipusios prie mano blizgančios palangės, jog man neduoda naktimis įkvėpti ir iškvėpti, ploja mėnesienos sonatas, dūsauja lygiagrečiai manęs, dėl to ir savęs neatpažįstu. Ir bėgu. Ir meluoju. Ir dar velniaižin ką.

Ji numoja ranka, pasikaso pakaušį, amteli "au au", aš bandau sušukti "miau", bet gaunasi "ba ba". Jaučiuosi ne savyje, ne savo liežuvio pilyje, dėl to lekiu paskubomis į terasą, užverčiu galvą, o viena žvaigždė - šmurkšt! - man po pakaušiu ir ėmė įnirtingai niežėti. Kasiau kasiau, kažkur prisikasiau, į nepažįstamus požemius, po plona, traškia žievele, kur baisu įžengti, kur batai, nė botai nepadeda, kur tamsu, tenka pasitikėti rankomis, bet visuomet (? Aš nežinau. Nežinau) kažką užčiuopi. Eureka. Man nepavyko.

O minutės gi bega! Trypčioja, nuogomis blauzdomis žaidžia, šoka polkas su bjauriosiomis žvaigždutėmis ir palaidūniškai man mirksi. Šiaip ne taip pasiekiu terasą. Koks mėlis...

Aš mačiau tave triskart. Pastarasis dar bus, kaip ir aš tavyje. Nebus žvaigždučių, nebus manęs, o gal reikia sakyti "nebus mūsų", visų baimių ir vienos žvaigždutės manyje. Jos išnyks kaip melsvas sniegas tarpuvartėse, o su juo aš, mes, visi.

Tik pagaliau suprask, jog dangaus mėlis ir ten bus, tas pats dangus mirks ir merks, tik nebebus žvaigždučių - intrigančių, jų svetimų buvimų ir trypčiojimų tavimi, ir nebus sudriskusio kartono dėžučių su veidų iškarpomis. Jos bus manyje, mumyse, kažkur giliai giliai, užkapstyti po žvaigždutės penkta kojele, po rupia sauja berūdijančių sekundžių, kurių vis daugės ir daugės, aš pavargsiu jas skaičiuoti, aš pavargsiu būti, o gal ne, dėl to esu paskutinis triušis šiame bute, aš paskutinis, kuris uždarys duris, kuris gal paliks jas praviras, kad paskui jį pasektų taip nekenčiamos žvaigždutės, apsirėdžiusios išmintingais trumpais sijonėliais, nuvargusiomis akimis po šokių manosios palangės prieigose man betrukdant užmigti, pailsėti...

Noriu lengviau. Nusilengvinti pečius, nutūpti, iškrauti padarymus ant stalo jau ten, kitur, juos suskaičiuoti ir vieną po kito išmesti, arba atlikti, aš nežinau, juk padaryti reikia, kas vadinama padarymu. Aš nežinau...Bet mamtėtė - volungės kailiu apsivijusi meškos iškamša - lipa į ausis, ten tada skauda, aš murkiu "am am", o jie sako "padaryk padarymus ČIA!", galvoju apie analizus, jie apie analizes, va, ir vėl, vėl aš nežinau, noriu lengviau, bet "pasidarė" atvirkščiai - išvirkščiai, aš muistausi savoj balutėj, galvoju, jog vėl prilijo...

Butukas be terasos. Žvaigždėtos užuolaidos, tamsus niekas, kartonu išmuštos sienos, aš lyg dėžutėje, bet ar toje, iš kurios kas trauks prisiminimus, siurprizą - mane, - ar toje...?

Mamtėtė kažkur, duslūs garsai aplinkui, nė vieno savo ar savito, viskas kaip karuselėje iš pradžių, aš tikiu pabėgęs, kažkas galvoje "miau", aš "am am am", taip, kaip norėjau...Eureka! TAIP, kaip norėjau. Ir dviskaitos čia nėra nė lašo, kaip ir tikrumo atsibusti žmogumi, kaip ir baimingo noro šokti valsą ant palangės vienomis trumpikėmis, nors ir tarp netikrumo. Dabar kartonas užantspauduotas, išsiunčiau save į negyvenamą salą tarp milijonų akių ir lipnių pirštų, skabančių mano žvaigždutes, nužiūrinėjančių mano dangaus mėlynumą ir skaičiuojančių sekundžių perteklių mano laike.

Užsidarau duris. Skambinu namo. Kūkčioju. Tada juokiuosi. Išvynioju iš telefono ragelio išlindusį siuntinį: šešios šypsenos su šešiais šypsniukais apspinta mane, tada nubėga, pasiskolinusios mano kojas, iškepa omletą, atitraukia užuolaidas. Aš bėgu į terasą.

Viešpatie! - tariu ramiai. Ten - vakarėlis, vakaras, toks įsisupęs žavus, apžėlusiu nuo tingulio pilvu, aš pakasau, man sukutena, šypteliu, pravalau šiukšles link dangaus mėlio ir vėpsau, ir vėpsau...Balsai daužos į balkonus lyg pakaruokliai, užsuku čiaupą, sekundės sustingsta, būnu, būnu, pragulomis apsimutūriuoju, o pilvas želia, pampsta, aš pamirštu.

- Tu ką, kvailas? - girtais žandais mėnulis porina, aš žiūriu į kaliausę, matau save (kas atnešė veidrodį) ir, - eureka... - suprantu pavirtęs į naktį, o ne į taip svajotą, tik iš fermos matomą, skaidrų mėlį...