Taip lengva,
ir kartu sunku,
paklysti mums,
tarp šniokščiančių minčių,
tave tingėdamas regiu,
nors ir toli,
arti o, tu,
nemiegi laime,
ir stebi kaip jūra,
sklidina audrų.

Gal susitaikyti?
su kuo?
tavimi tikiu,
aš ir be jų,
gyvenimą dėlioju,
taip, kaip nori tu.

Bet nebenoriu aš,
tavęs, savęs, visų!
dabar ir vėl,
žvelgiu kaip tu,
nes taip liepei,
nors nesakei,
mačiau giedra,
galva ir mintimis,
tas laikas,
mus visus užmirš.