- Ne, ne taip. Per daug geltona, per šviesu. Reikia mėlynos. O ne! Žalia! - pokalbis su savimi.- Nors... Gal ir gražu.
Teptukas nuslysta išryškindamas žalią klano pusę, per pievą, užtepa karvę, kurią taip ilgai reikėjo dailinti. Ji švaistosi teptuku, kol lapas tampa visiškai žalias, tik įvairių atspalvių. Iš saulės apšviesto  dangaus teliko įvairiai spindintis laukas. Viskas per žalia, bet jos akiai gražu.
Staiga iškritęs teptukas nurieda grindimis, po savęs palikdamas žalią juostą. Staiga užsimaniusi dainuoti apie žalią splavą ji pradėjo improvizuoti:
Žalia žolę, žalią šieną,
Pjovė tėtis visą dieną.
Pjovė pjovė - nenupjovė,
Nes žolė žalia vis augo...
Linguodama, keistai statydama kojas ir laikydama rankose paletę, teptuką ji bandė suktis po kambarį. Dažai liejosi visur. O ji vis dažė, ir dažė, dar kartą dažė... Jai taip trūko žiemą tos žalios spalvos, o dabar žalios vis nepakako...
Balti tapetai puošėsi žaliomis linijomis, žaliais drakonais, gėlėmis, sniegenomis... Baigusi pirmąją sieną ji pripuolė prie kitos ir vėl atsidavė svajonėms. Merginos balsas truputį virpėjo, bet apytuščiame kambaryje to beveik nesijautė - ji dainavo savo sugalvotas daineles,  garsių atlikėjų kūrinius, niūniavo taip mėgstamas Vivaldžio kūrinių ištraukas...
Staiga viska metusi pripuolė prie fortepijono ir ėmė groti Mocortą. Nebaigusi sonatos vėl atsistojo ir įmerkė rankas į dažus ir tiesiog delnais ėmė piešti.
Praėjus porai valandų visas kambarys atrodė žalias. Fortepijonas, lentynos, stovas... Mergina nusišypsojo, atsiduso ir išlipo pro langą - į pavasarį. Bent jau jai taip atrodė, nors kojos ir mynė jau tirpstantį sniegą...
Pliki medžiai jai atrodė per daug išsinuoginę, todėl ji iš namų ėme nešti rūbus. Džiaustė juos ant šakų, kabino... Bandė apauti obelis, vyšnias, norėjo liepai uždėti paltą, bet nespėjo.
Sušalusi, nuoga... Sėdėjo besišypsodama psichiatrinėje ir džiaugėsi, kad kambarys žalias. Džiaugėsi, kad vasara, nors už lango su grotomis vis dar tebebuvo snieguotas pavasaris...