Per naktį Mūsų Miestelio centrinėje aikštėje iškilo aukšta, medinė dėžė.
Apie devintą valandą ryto ant dėžės jau stovi burmistras; šalia sukinėjasi įtartinas pilietis, ant galvos užsimovęs raudoną moterišką kojinę. Burmistras rankose spaudžia tvarkingai susegtų popierių pluoštą ir pieštuką, pilietis su kojine ant galvos - nemenką kirvį plačiu ašmenų pusmėnuliu. Apačioje, susisupęs į šiltus žieminius paltus ir tyliai keiksnodamas bjaurų orą, nuobodžiauja keturiasdešimties žiūrovų kolektyvas.
Netrukus prisistato kokių septyniolikos metų apkūnus vyrukas, paslaugiai lydimas trijų uniformuotų kareivių. Burmistras juos nužvelgia demonstratyviai raukydamasis ir glostydamas vešlias rudas žandenas.
- O ketvirtas? - klausia.
- Užsikrėtė kiaulyte, - aiškina be poros stypsantis eilinis. - Iš lovos atsikelt neįstengia.
Burmistras rūškanas.
- Kad rytoj man būtų pažyma su daktaro parašu ir antspaudu.
- Atleiskite, kur čia užlipti? - teiraujasi septyniolikmetis ir nekantraudamas sumuša kulnais.
Burmistras ima sklaidyti savo popierius, verčia Miestelio žemėlapį, žandarmerijos viršininko ataskaitą apie iškultą viešnamio langą, galiausiai susiranda dėžės schemą, apsižvalgo ir sako:
- Laipteliai priešingoje pusėje.
Jaunuolio už nugaros surištos rankos, negali įsitverti turėklų, jis sunkiai kabarojasi, dusyk drimba, statine verčiasi žemyn ir taip pelno linksmėjančių žiūrovų aplodismentus. Kantrybę praradęs burmistras kriokia:
- Galit kaip žmogus užlipti, ar ne? Čia jums ne cirkas!
Po penkių minučių vaikinas vis dėlto įsigudrina pasiekti dėžės viršų. Reikia pažymėti, kad šią vėsią dieną jis kažkodėl vilki vienais marškiniais, o ir tų apykaklė nupjauta ligi pat pečių.
- Cigaretę? - burmistras rausiasi kišenėje.
- O kokių turite? - kaipmat suklūsta jaunuolis.
- Na, "Prima"...
- Ačiū, nerūkau, - atkerta vaikinas ir kažkodėl įsižeidžia. Burmistras verčia dokumentus ir paskutiniame lape, šalia užrašo "suvartojo cigaretę", pieštuku brūkšteli riebų minusą. Jaunuolis tuo metu pajunta apie kūną besivyniojantį šaltį; mėgindamas jį nuvyti, ima trepsėti kojom ir visaip raityti liemenį. Judesiai, tiesą sakant, atrodo nenatūralūs ir vulgarūs: pusė stebėtojų ir dar pilietis moteriška kojine, nepakęsdami tokių nešvankybių, išsyk nusigręžia. Kiti spokso susidomėję.
Burmistras iš pradžių puola drausminti jaunuolio garsiu nosies šnirpštimu, o neiškentęs šaukia:
- Baikit tuščiai švaistyti laiką! Jūs ką, skaityt nemokat? - ir nykščiu beda į žemą trinką: ant plokštumos geltonom raidėm užtepliota: "Galvą dėti čia. Neseilėti!" Vaikinas suskumba klauptis, marmūzę neatsargiai ploja į medį ir kaip išmanydamas tiesia kaklą.
Burmistras kreipiasi į raudonąją kojinę:
- Prašau kirsti galvą.
Ansai plačiai išžergia kojas, pakelia kirvį ir - saulė vaiskiu blizgesiu užlieja metalą, tirta bąlantys krumpliai - kad rėš! Chrrrekšt! Smūgis, pasirodo, netaiklus. Ašmenys įsminga į pakaušį per gerus tris colius nuo kaklo: iš žaizdos liuokteli raudonas fontanėlis, o pats vaikinas ūmai pradeda kuistis tarytum kažkokio nematomo išdykėlio kutenamas.
- Gurgt... gargt, - pareiškia. Dėžės apačioje jam ploja ir švilpia. Burmistras neapsakomai įtūžęs - kas per sumauta diena! Pirmiausia suįžūlėjęs eilinis įsidrąsino kiaulyte susirgti; vėliau anava šitas, kur dabar kruvinas tirta, ant dėžės užlipt negalėjo, o užlipęs kaip lengvabūdė mergina maivėsi; galiausiai valdininkas neįstengia deramai procedūros užbaigti, kirvio suvaldyti.
- Kas čia dabar? Ką visa tai reiškia?!
- Aš tuoj... tuojau, - mykia antrąkart užsimojantis pavaldinys, o jo moteriška kojinė šlapia nuo prakaito. Deja, dabar smūgis pasitaiko dar nevėkšliškesnis - plienas įlenda klupančiojo nugaron, jaunikaitis nuščiūva it subartas, tik rausvos putos ritasi iš burnos ir džiūva ant trinkos. Žiūrovai apimti euforijos.
Burmistras iš siaubingo apmaudo pažaliuoja, tada pamėlsta ir košia pro dantis:
- Pilieti, visai nemokate atlikti savo darbo. Jums rankos iš subinės dygsta.
Valdinys sudreba tartum elektros nukrėstas. Netikėtai sviedžia kirvį šalin ir rėkia spigiu, mergaitišku balsu:
- Kas jums leido mane įžeidinėti? Kas?! Ir dar viešoje vietoje!...
Burmistras sugniaužia kumščius.
- O nekokybiška procedūra viešoje vietoje, vadinasi, leidžiama, ar ne? - tūžta jis. - Jūs gi valstybę diskredituojat... Ir liaukitės isterikavę!
- Man gydytojas, - jau pasikūkčiodama cypia įskaudinta žmogysta. - diagnozavo depresiją. Negalima jaudintis - didžiulė infarkto rizika! Bet jums kolegos sveikata, matyt, nė motais!
- Idealioje biurokratijoje nėra vietos infarktui, - griežtai nukerta burmistras. - Tęskite darbą!
- Pabaisa! - sušnabžda priblokštas kojiniuotasis. Dūsaudamas iš užančio traukia sulankstomą peilį ir vargais negalais nupjauna nebejudraus jaunikaičio galvą. Iškelia ir papurto.
- O dabar patenkinti? Patenkinti?! - klykteli burmistrui ir žiūrovams. Paleista makaulė bildėdama nurieda dėžės kraštu ir tėškiasi į ant grindinio spindinčią balą. Žmogus moteriška kojine griebiasi už pakaušio, sprunka nuo dėžės ir raudodamas lekia per aikštę. Burmistras žiūri jam įkandin.
"Et, prakeikta diena! Šįvakar grįžęs valgysiu bifstroganovą ir, jei žmona pasiūlys žaisti šaškėmis, pasiųsiu ją kuo toliau. Tada skaitysiu laikraščius: kas bebūtų parašyta, sakysiu, jog nesąmonė. Dar pradėsiu straipsnį apie biurokratus, kurie, ištrūkę iš geležinio narvo, visiškai pasileido. Gal tuomet ir nuotaika pragiedrės."
Žiūrovai skirstosi. Vienas, tiesa, lieka mindžikuoti ir kaži ko lūkuriuoja. Burmistrui nusileidus, prisėlina ir drovėdamasis klausia:
- Atleiskite... matot, visuomet norėjau sužinoti... Kas dėžėje?
Miestelio aukščiausiasis pareigūnas nužvelgia pilietį nuo galvos iki kojų.
- Dėžėje, - sausai taria jis. - Yra tuštuma.
Žinoma, tokį atsakymą išgirdęs Kartezijus teigtų, kad burmistras daro klaidą, bet burmistras atrėžtų, jog klaida - pats Kartezijus.