...Laikas sukurtas žmogaus, tokio kaip tu ir aš, mes galėjom sukurtį jį iš naujo. Laiką, kuris skaičiuojamas jausmais ir išgyvenimais. Ne metais. Nesukūrėm.
.... Mačiau tavo srūvančias gyvenimu akis ir norėjau jas išgerti.
...Norėjau tau pasakyti šį tą labai svarbaus. Bet tu neleidai.
....Kažkas žemo nutiko tarp tavęs ir manęs ir nugriuvo dar nepastatytas bokštas. Į dabartį.
....Pražuvėli...Tavo noru esu dabar ir jaučiu, kad tavęs ir nebuvo, nebuvo ir manęs. Tokios kokia  buvau. O po minutės nebus ir tokios, kokia esu dabar.


...Tu stebiesi mano riešu, mano mėlynom venom baltoje odoje. Žiūri įdėmiai, lieti pirštais, rūpestingai. Atrodai juokingai. Vyliuosi, kad mano permatoma oda laikys it negriūvanti siena, mano pašėlusiai pulsuojantį kraują...

....Tu nieko nesakei. Ir neleidai man pasakyti nei tada nei dabar. Geriau būtum leidęs. Su vėju tie žodžiai būtų palikę mano vidų, besikankinantį kūną, vidaus organus, ir sielą. Dabar būčiau balta drobule, o ne kaisdinybės spalvom ištapyta. Leisk man taip manyti.


...Tu sakai, kad mes esam begalybė ir mes šypsomės. Tu šypsaisi dėl savo idėjos. Aš šypsausi, nes tu šypsaisi. O gal ir ne.


....Dabar tu esi mano kasdienybė. Kasdien vis paprastesnė. Dabar tu ne mano gyvenimas, o žmogus. Netikėjau, kad skonis ir spalvos, kurias man davei išnyks, bet jų beveik nebėra. O gal ir ne. Nebutume pagalvoję..

...Ir vėl. Metai.


....Mes šokių aikštelėjė, kažkokiam sudulkėjusiam klube. Žmonių milijonas, bet nematau jų veidų. Tik tavo. Tu kalbi su kažkuo žmonių kalba, o aš vėl stebiu. Jaučiu, kaip kūnų banga nuneša mane į šalį ir mūsų pirštai išsiskiria. Baisu. Tik sekundei. Nes tavo ranka, plastiškai it gyvatė išsirangiusi aplink kliūtis suranda manąją ir tu trauki mane, kaip siurblys dulkes. Apsikabini, pabučiuoji. Aš noriu tau šį tą pasakyti... Bet tu kalbi su žmogumi žmonių kalba.

...Tu visada buvai žmogus. O į tave žiųrėjau pasruvusiomis gyvenimu akimis. Nepaprastas malonumas. Akys išdžiuvo. Tu kažkur su kažkuo begalybėj...