...kai nori pasakyti žodį, žinai, ir tada jis užstringa gerklėj. Apsidairau dar kartą ir matau: šakalai, o ne žmonės. Ką tu tam vargšui ruseliui pasakysi, kai į tave it vampyrai tikri lietuvninkai žiūro? Tarsi jų visų žmonas kirkinčiau. Tai yra lyg nusigręžimas nuo bažnyčios, aš tau pasakysiu... Tark rusui „привет“, tik ženk tą žingsnį ir viskas – tave parduos kaip lėlę. Į beprotnamį uždarys. Kuom aš jiems kaltas pasirodžiau? Ar nesišukavęs, ar netvarkingai ant svetimų grindų atsistojau? O gal visa Lietuva dar 1992 metais padalinta buvo? Gal mes pradėsime naują genocidą?.. O taip, pradėsim.

Bet tu, šita, nekreipk dėmesio, mano pakrikę nervai. Prisimeni gi dar, iš jaunystės laikų tat... Pats aš dar vis laikausi. Kažkaip. Šulinys netoliese, kojų dar nenušalau. Pečius jau apanglėjęs, malkų keletas  tebesivolioja, nes nebekurenu. Visas namelis pavojingai pasviręs į šoną, kartais naktį baisu ir ant kito šono apsiversti... Tačiau kokio likimo man dar? Aš, matai, iš daviau tautą. Spjoviau į veidą net, kaip teisėjas pasakė. Spjoviau. Bet žinai, tokiems ir dar prispjaudyčiau. Man akyse temsta kai į Lietuvos pusę pažiūriu šiandien... Vis tie žmonės prieš akis tavaruoja, kaip šmėklos šmėkščioja. Bet va, kaimynystėje tokia daili mergaitė gyvena, Olga. Ataneša ji kartais pieno kokio, pagaili manęs seno. O aš jai iš medžio ką išdrožiu, ką moki, to užanty nelaikysi... Kartais į miestelį pakviečia, padėti sykiu ką liepia. Ramu čia, širdžiai atgaiva.

Ką aš jam tada pasakiau? Nieko. Tik paprastą „привет“. Tuomet čiupau už rankos ir bandžiau iš vesti jį iš pastato, bet prie pat išėjimo mane čiupo ir įsitempė atgal vidun. Ilgai, brač, daužė. Visą snukį išmalė, pažint savęs negalėjau. O ir ranka lietuviui atgal duot nekilo. Šyptelėjau bent kai pasakė, kad ruskis pabėgo. Paskui pratisai žvengti pradėjau... Tiesiai jiems į akis.  Blynas, juk žmogus egzamino laikyti atėjo, mokęsis tiek, kiek ir visi. Nelemto matematikos egzamino! Bet man gana buvo. Mintyse dėliojau vaizdus: Kurskas, už lango saulė, o prie stalo sėdi jis, jau su šeima ir sako savo vaikams, kad brač tie lietuviai tai ne visi blogi gi. Kad subinę savo pakišt dėl kitų gali, kad gi žiūrėk ir širdį ne kurie turi... O mane bedaužydami tautiečiai teigė, kad kiaulė ir parsidavėlis buvau, mano paties atliktas egzamino užduotis į gerklę sukišo. Kaip jaučiausi? Apgailėtinai. Aš  visuomet bijojau pajuokos, o čia, žinok, kažkoks žmogėdrų konvejeris. Atrodė, kad nieko neliks iš manęs. Kad kapos ir tiesiog taip valgys ir savo vaikams dalins. Gyvą. Tas pačias akis praris. Bet aš atsikėliau, juokiausi isteriškai, kad kaulai sveiki liko, kad galva dar tebekabėjo ant kaklo, nes mintyse atrodė, kad man ne tik išsuko kojas, bet dar jas ir susuko, sumaldami kaulus  lyg grūdus. Juokiausi visas kruvinas būdamas. Pro ašaras juokiausi. Apie tave galvojau, kaip toks  sugrįžt pas tave galėjau... Mane Kvazimodu netgi vadino. Ar tu gali įsivaizduoti? O juk visai nieko berniukas tada buvau, akių iš išvaizdos nedraskiau. Kvazimodu...

Taigi tiek, miela, to prisiminimo. Padėk gėlių ant mano kapo ir nepyk, kad atėjau pažiūrėti. Man buvo smalsu kiek jūsų žmonių ateis palaidoti tokio kaip aš. Vat tokio. Klydot jūs visi, po galais, kaip klydot! O jei sveikata silpnesnė būt buvus... Ir kaip gyvenimą pamilt gali kai akis išdraskę jas suvalgyti nori, lietuvišką sielą iš tavęs išgręžti? O dabar versk puslapį, nes aš jaučiu kaip tu nenori to matyti ir skaityti. Ir toliau mokyk vaikus tvatyti šnekančius kita kalba skėčiais. Taip, iki kraujo. Gal ir dar tokiam kaip aš galvelę praskels, gal ne aš vienas tokį laišką būsiu parašęs...