Vienas pilietis, anksti ryte pakirdęs, pastebėjo, jog per naktį jam išaugusios labai storos ir sunkios kojos.
Tiesą sakant, nuo šlaunies ligi kelio kojos atrodė visai normalios, tai yra vakarykštės. O štai apačioje jos buvo nežmoniškai išstorėjusios, apraizgytos išpampusiomis gyslomis, gauruotos ir nejudrios. Ne kojos, o tikri luitai.
Žmogus, be abejo, būtų nežinia kiek stebėjęsis, bet ūmai sučirškė žadintuvas, o tai reiškė, jog po pusvalandžio reikėjo tupėti tarnyboje. Ką darysi - privalu skubėti! Atsiduso vyriškis ir bando iš lovos keltis. Bet kojos didžiulės, nepaklusnios ir judėti atsisako.
- Ė, jūs bjaurybės! - keikiasi pilietis ir, saujom apglėbęs blauzdą, puola kairę koją iš patalo vilkti. O toji nė krust - sunki tarytum gyvsidabrio pripumpuota.
Laimė, vyriškio būta atkaklaus, todėl po kelių minučių jis stenėdamas ir prakaituodamas vis dėlto įstengė nustumti koją nuo lovos.
Tada, vis i žadintuvą dirsčiodamas, ėmėsi antrosios, ir galiausiai lyg kūjis dunkstelėjo dešinė nukritusi pėda.
Dabar svarbiausia pačiam kažkaip atsikelti. Vyras įsirėmė kumščiais į lovą - kojos tvirtai tarsi šaknis suleidusios stovėjo ant grindų - ir atsistūmęs susverdėjo kaip taktomačio rodyklė. Pasiskeryčiojo, bet išsilaikė nenudribęs.
Eilinį sykį mestelėjęs žvilgsnį į žadintuvo ciferblatą, suprato, kad menkam kasdieniam darbui nuleisti iš lovos kojas ir atsistoti prireikė visų penkių minučių... O tarnyba, suprantate, nelaukia!
Pilietis vos tevaliojo vieną koją pakelti ir žingsnį padaryti - jausmas it kas būtų švino maišus prie blauzdų prisiuvęs. Baisiausia, kad drabužiai kabojo už gerų dviejų metrų ant kėdės atkaltės. Jų šleivoti - laiko ir jėgų švaistymas. Be to, iškilo keblus klausimas: kaip tokias kojas grūsti į kelnes?
Pasvarstęs vyriškis nutarė žygiuoti tarnybon vienais apatiniais. "Viršininkas - nuovokus žmogus, turėtų suprasti" - galvojo jis. - "Nejaugi dabar dėl tų sumautų mėsgalių aukoti trejus metus karjeros ir keturioliktą valdininko laipsnį?"
Jis sukrovė kelis skausmingus žingsnius link durų ir jau, vadinasi, pavargo.
- Ėhė, tokiomis kojomis - ne kažin kur, - nejučiom pastebėjo.
Staiga apačioje kažkas ėmė traškėti, poškėti, ir grindys, neišlaikusios siaubingo svorio, įlūžo. Vyriškis prasmego ir baubdamas nusileido iš savo ketvirto aukšto i trečiąjį.
O trečiame aukšte, matote, scena - motina su sūnum vaidijasi. Motina riaumoja, smilium mojuoja, o sūnus cypauja, pagriebęs tarką grasina venas susiplėšysiąs. Ir, vaizduokitės, šio kartų konflikto įkarštyje viršum pakaušių tartum perkūnas nugriaudėja, ir vidury kambario išdygsta kažkoks tipas vienais apatiniais ir neregėtai bjauriom kojom.
Motina sužagsėjo ir atatupsta link lango traukėsi, o sūnus išblyško, net tarką iš rankų paleido, juodą sruogą nuo kairios akies nubraukė.
Nekviestas svečias, pasirodęs, suprantama, ne pačiu tinkamiausiu metu, kilstelėjo ranką ir jau norėjo mandagiai atsiprašyti. Bet čia ūmai sutraškėjo ir trečio aukšto grindys: po sekundės vyriškio kojos įsmigo i antrą aukštą, o viršus liko kur buvęs.
Antrame aukšte sėdėjo ūsuota senė ir vartė frazeologizmų žodyną. Pakėlė senė žvilgsnį ir mato, jog iš lubų lyg niekur nieko styro dvi storiausios kojos. O vos po keliu akimirkų ir tų kojų savininkas pasirodė, ir, apgaubtas dulkių bei šipulių miglos, su trenksmu nusileido šalia senės.
Anoji netgi nespėjo okazijos įvertinti, o žmogus ėmė ir vėl žemyn nugarmėjo - pro pirmą aukštą tiesiai į rūsį.
Pirmame aukšte tuo metu merdėjo sifilitikas. Gulėjo jis nusisukęs i sieną ir sapnavo niufaudlendą, ryjantį keistą driežą. Tik staiga už nugaros balažin kas dunkstelėjo, sifilitikas nubudo ir lovoje pasisuko. Regi: kambaryje išsižiojusios dvi skylės - viena grindyse, kita - lubose. Pro pastarąją ūsuotos senės fizionomija dėbso. Nusistebėjo sifilitikas ir pradėjo kaip gyvatė mirties patale raitytis.
Mūsų pilietis tą akimirką tysojo rūsyje tarp kažkokių i akmenukus suledėjusių bulvių - visas kruvinas, dulkinas, nuolaužomis apdribęs - ir dejavo. Pro ertmę žemose lubose sroveno blyški šviesa ir cilindru leidosi ant milžiniškų kojų. Vyriškis pasikūkčiodamas stebeilijosi i šlykščias galūnes; daug baisių minčių lindo i jo galva - liūdniausia, be abejo, buvo ši: "Štai kaip baigiasi karjera!"
Po kurio laiko sugirgždėjo geležim kaustytos rūsio durys, ir vidun įžengė policininkas.
- Stokitės, - sako. - Jūs areštuotas.
- Už ką? - išsižioja pilietis.
- Mums pranešė, kad norite namą sugriauti, - atsako policininkas.
- Nieko panašaus, - ginasi pilietis. - Esu padorus žmogus ir vaikštau į tarnybą.
Bet policininkas neklauso ir artinasi prie gulinčiojo. Matydamas, kad šis savo jėgomis vargu bau atsikels, griebia vyriškį už pažastų ir ruošiasi kaip maišą žeme iš rūsio vilkti.
Aišku, veikiai pajunta, koks sunkus areštuotojo kūnas ir sukruta plūstis:
- Kas per sumautis! Kur, po galais, spėjote tiek prisiėsti?
- Prašau dovanoti, - atsako tempiamas pilietis. - Tai vis mano kojos.
Policininkas staiga paleidžia vyriškio pažastis, apeina jį, pritūpia šalia kojų, sugniaužęs kumštį nelyginant plaktuku i jas pabeldžia.
- Viskas aišku, - pareiškia. - Tokios galūnės, aš įsitikinęs, yra uždraustos: juk neįstengiu jūsų i areštinę nutempti! Reiks, pilieti, tamstos kojas nupjauti.
Šitai išgirdęs, vargšas žmogus, žinoma, paklaiko ir puolė visaip prieštarauti, galiausiai net maldauti pradėjo.
- Pone pareigūne! - šaukia jis. - Betgi taip negalima; jūs mane pražudysit!
- Nieko nežinau, - atšauna policininkas. - Aš stojau visuomenei tarnauti ne tam, kad tampyčiau visokius nusikaltėlius nederamomis kojomis.
Mūsų vyriškis apsiraudojo, suglaudė delnus it maldai ir ėmė juos gailiai i policininką kelti; bet žiūri kad anas jau pjūklelį iš užančio traukia: ašmenys rūsio prieblandoje šaltus žybsnius svaido.
Pilietis kad suklyks, kad puls muistytis!.. Bet policininkas nesutriko ir tokioje situacijoje parodė vadinamąjį biurokratiškąjį išradingumą: vienu keliu prispaudė aukos krūtinę prie žemės, kitu pritrėškė vyriškio burną ir puolė džiru džiru kojas pjauti.
Iš atvertų gyslų pliūptelėjo dosnios kraujo čiurkšlės, nebylaus piliečio akys patvino pragariška kančia, kakta išbalo ir aprasojo. Policininkas kantriai ir tylėdamas pjovė, kol galiausiai pjūklelio ašmenys džargždėdami atsimušė i ledini rūsio betoną. Vadinasi, atėjo antros kojos eilė...
Greitai aukos kūnas nurimo, suglebo ir nebesipriešino: vargšas pilietis neteko sąmonės, o veikiai ir numirė. Policininkas baigė rėžti antrą koją, tuomet atsistojo ir apsižvalgė.
Darbas buvo įvykdytas – pilietis atkratytas nuo savo neteisingų kojų. Rūsyje telkšojo tamsi bala. Bulvės mirko kraujyje, ir stambios blizgančios musės, pajutusios lengvą grobį, dūzgė, rinkdamosi iš sifilitiko buto per lubose pramuštą skylę.
Išsitraukęs iš kišenės dvi storas virves, policininkas sutrumpėjusį lavoną prisirišo sau prie nugaros nelyginant kuprinę ir taip nunešė į nuovadą.