taip bėga šliaužia pilvais
rieda ašaromis rangosi
taip
pilkai
paprastai
lyg būtų nesvarios
ar sutvertos iš rūko
kiekvieną vakarą nuslenka nuo akių
kaip didelės miglos paklodės
mano dienos:
štai jau vasara
praėjo dešimt metų
ir galop – metas keliauti –
tai vis laikas laikas
kutena mus
riba

ir niekur nėra tiek ramybės,
kaip čia, kur metų laikai palyti
viens kitą;
o aš – negyvenu - -
ir net nežinau, ar ilgiuosi
laukiu ko

jau nebe.