Aš esu tik žolė,
Paprasta žolė
Nuo Pabališkių kaimo,
Kur gelžkelio niekad nebuvo,
Per amžius.
Pro mus eina tik kelias į pietus,
Asfaltuotas kelias į Prienus,
Ir viskas.
Mašinos zuja į abi puses,
Nesustoja
Ir manęs jos nemato,
Į abi puses jos nemato,
Ir aš jų nekaltinu.
Pati auginu savo brolį
Vardu Dobilas,
Rasa jį prausiu
Ir plaukus šukuoju,
Naktim apie saldžiąją žolę
Lopšinę dainuoju
Dainuoju, lopšinę kasnakt
Apie žolę dainuoju,
Raudodama tyliai
Dainuoju dainuoju.
O ryte ateis šienpjovys
Ant pečių plieno dalgis,
Dejuoju dejuoju.
Gal mane jis nukirs,
Aš taip noriu,
Galvoju svajoju,
Tik Dobilą brolį,
Vienintelį trokštu,
Maldauju, tik Dobilą
Jauną išsaugot svajoju.
Nurimt negaliu
Per naktį galvoju
Svajoju, gal prisigers
Šienpjovys arba neras dalgio
Galvoju svajoju.
Tik Dobilą brolį
Išsaugot vienintelį
Noriu. Mane pasiimk,
Šienpjovy, ar girdi?
Mane ar girdi?
Ką iš manęs jūs padarėt,
Pjovėjai, vežėjai?
Kada su manim
Paskutinį kartą kalbėjai
Kalbėjai? Juk aš tik žolė,
Paprasta žolė
Nuo Pabališkių kaimo.
Už mylių. Aš tyliu.