- Ar tai jūsų partnerė, - paklausė plėšdamas popierinį bilietėlį, - tada labai malonu! Šios nakties linksmybės pasibaigs tik po aušros. Malonaus jums laiko, – administratorius juodomis smokingo kelnėmis ir balta varlyte ant kaklo linktelėjo į priekį, tada pagarbiai palydėjo jį smalsaujančiu žvilgsniu.
Tarpduryje pasirodė sekanti pora - ryškiai išsidažiusi raudonu lūpdažiu blondinė Merlin Monro mados mėgdžiotoja, vilkinti atvirą šilkinę (greičiau panašią į erotiškus naktinius) suknelę, o jos apkūnusis vyriškis - juokingą Elvio Preslio aprangą.
Mylimieji susikibę už rankučių, įžengė paskui; vėliau patenkinti sveikinosi su anksčiau matytais, ar naujai atvykusiais vakaro svečiais. Visi jie, vilkėjo vakaro teminę aprangą.
- Kas tai per vakarėlis, Džulijenai?..
Jis tik linksmai nusijuokė; toks nuoširdžiai sumišęs klausimas jo nenustebino, puikiai suprato: ji, dabar, jo rankose ir viskas priklausys nuo to, kaip įtikinamai jis sugebės viską jai išdėstyti.
- Šis vakarėlis yra tai, ko jums reikia, Reine. Ar norite čia pasilikti? – parodė į didelę salę. Jos viduryje gulėjo minkšti kilimai, sumestos pagalvės, kampuose ant nedidelių staliukų degė žvakės; sienose kabojo nuogi vyrų ir moterų paveikslai, kvepėjo smilkalais. Vakaro svečiai susėdę ant kilimo nerūpestingai šnekučiavosi. Daugelis jų gėrė alkoholinius gėrimus, ir kreipėsi į senus pažįstamus vardais; pusnuogės moterys koketiškai bendravo tarpusavyje, liesdamos viena kitos nuogas šlaunis, įvairių formų krūtis ir burkstančius vyrų tarpkojus, nerūpestingai koketavo. Šalti gazuojantys kokteiliai puikavosi pastatyti ant žemų medinių staliukų, spindintys jų burbuliukai sukosi muzikos šviesos šešėliuose.
- Ar tampu įsipareigojusi, jei čia pasilikčiau? – atsisukusi paklausė ir nusišypsojo.
- Visiškai, ne, – užtikrino. – Taip ir maniau, kad jums čia patiks: jūs drąsi, nebijote savęs ir dėl to, man labai patinkate, - nuramino.
Tačiau jai, tai po galais, nerūpėjo - įsibėgėjusi vaizduotė audringai skriejo, šaukė, širdis spurdėjo netikėtu smalsumu - ją gundė gimstantis bekraštis svetingumas, artėjančios nakties kaitra, vidinis karštas drebulys užgožęs protą, gąsdino.
- Eime iš ČIA, - netikėtai pasakė. – Ar galėtumėme grįžti namo?
- Ar kas nors atsitiko?
- Ne, visiškai ne... Atleiskite, blogai jaučiuosi.
- Gal norėtumėte prisėsti, štai ten, – džentelmeniškai pasiūlė.
- Reine, ar tai tu? - staiga išgirdo už nugaros balsą, pajuto kaip kažkas palietė jos plaštaką, atsisuka: pažįstamas veidas su skruostuose duobutėmis... - Ak, čia juk, tikrai tu!.. Kaip man smagu tave matyti! Ar tai tavo vyras?
Džulijenas galatiškai ištiesė ranką: - Visiškai teisingai, - prisistatė.
- Maniau, daugiau tavęs nebesutiksiu, - pasakė Styvas.
Reinė pastebėjo kaip jo duobutės įlinko; jis šūktelėjo per petį ir priėjo šyptelėjusi Ana:
- Nesitikėjau… Visiškai nemaniau, kad kada nors jus čia sutiksiu. Atvykote iš Anglijos į Ispaniją ilgam? Dabar matau, kad vakaru nepasigailėsiu, čionais tokių kaip jūs trūksta, visi seniai...
- Panele, aš visas jūsų, - galantiškai patvirtino.
- Vadinkite - Ana, - prisistatė ir pasistiebė link Džulijeno skruostikaulio.
Supykusi iš nevilties patekus į tokią nepatogią situaciją, Reinė nervingai trūktelėjo, stovėdama tarp trijų jai svetimų žmonių, toli nuo namų ir Marko, pajuto gerklėje šleikštulį.
Styvas ją apkabino per petį ir palinkęs sukuždėjo į ausį:
- Aš apie tave galvojau...
Pamatė jo svajingas didelias akis. Susijaudinusi nubraukė krentačią plaukų sruogą nuo kaklo, tada užsimerkė ir vėl atsimerkė, žinoma ji atsiminė tą vakarą, kai viena buvo „Gulbių ežero“ operoje ir jis su Ana, netikėtai ją užkalbino.
- Labai graži kalba. Tačiau neturėjai galvoti apie mane. Supranti, tai visiškai tavo atžvilgiu netikslinga. Mes juk nepažįstami.
- Vis tiek tikėjau, kad jus sutiksiu.
Ir Reinė nuraudo.
- Tikėjimas jūsų nenuvylė kaip matau, - pasakė, - štai ir susitikome.
Styvo veidas jai pasirodė keistas – jie žiūrėjo į vienas kitą.
- Paklausykite, - staiga sušuko Ana, - eikime į kokteilių barą ir pratęskime mūsų naują pažintį, pradėkime mūsų vakarėlį!.. – grakščiai kilstelėjo nuogais pečiais.
- Atleiskite, mums minutėlę, - susišypsojo Džulijenas, - netrukus grįšime ir tikrai prie jūsų prisijungsime. Jūs - pavojingai patraukli pora!..
- Dabar galėsime praleisti visą vakarą kartu. Matau, mūsų simpatijos - abipusės, - apsidžiaugė Styvas.

- Ką tu sau galvoji? Ką tu jiems kalbi?.. Joks tu mano vyras, nebenoriu čia daugiau būti!.. - supykusi išrėžė išėjus į lauko terasą; juodas žvaigždėtas dangus buvo sklidinas nepakartojamos ramybės.
- Jūs tik pagalvokite: vienai vaikščioti po uždarus vakarėlius nepatartina. Aš jus išgelbėjau iš jums nepatogios situacijos.
- Vežkite mane namo.
- Norėčiau, kad šios minties atsisakytumėte.
- Aš nenoriu čia būti. Čia vyksta seksualinės pakraipos orgijos vakarėlis, - įširdusi pasakė.

- Ar tai nuodėmė?

- Ar žmogaus moralinį nuopuolį, galima vadinti nuodėme? – neatlyžo.
- O kaip gi?.. Bet jeigu ne, tada čia verta pasilikti.
- Čia būsiu tik keista dalyvė, kuri sukels visų susidomėjimą ir gailestį. Nenoriu jaustis nepatogiai, vienintelė raiba višta.
- Ar tik dėl tokio savo nepatogumo, atsisakysite sau mesto įšūkio? Tada liepkite sau, - įsakykite jį priimti! Jūs drąsi. Beto, jums nereikės niekur dalyvauti, o tiesiog būti šalia manęs. Pažadu. Nebent pati persigalvosite ir savo nusibrėžtas moralines normas sulaužysite, ir tikiu, tokiu atveju, būsite teisi ir nepasigailėsite.
- Dieve, jūs norite mane perkalbėti...
- Kaip manote – jie vis dar mūsų laukia? – Džulijenas parodė link durų. – Duokite man savo ranką ir eikime. Tikėkite manimi.
- Ką?..
- Neatsisakykite savo svajonių, Reine, jos per mažos, kad neišsipildytų. Bet tuo pačiu per didelės, kad apie jas pamirštumėte. Todėl jos egzistuoja ir griaužia iš vidaus, tol kol jų atsisakome ir neįgyvename.
- Keistai mane bandote sudominti.
- Visiškai NE. Argi ne pati, jau seniausiai galvojate apie didesnę seksualinę patirtį, argi nesate apie tai kalbėjusi su savo vyru, argi nesate apie tai svajojusi? Taigi, jau esate susidomėjusi. Aš pavėlavau.
- Dželijenai, nežinau iš kur – bet kaip jūs visa tai žinote?
- Jūsų akys išduoda, jos liūdnos. Nes atsisakote savo emocijų.
- Velniai rautų, tai yra nemaloniausia, ką galėjote pasakyti....
- Įžeisti nenorėjau. Atleiskite, jei aš, toksai nevykėlis, tai padariau, - ramiai pasakė, - tačiau tai tik mano komplimentas jums. Iki šiolei buvote kukli ir aistringa moteris, dabar, laikas žengti naują žingsnį.
Taip, seksas vien malonumas ir gali tapti baisia paleistuvyste, o gal net yda; tačiau ar verta dėl to atsisakyti paragauti skaniausio torto gabaliuko. Visi žinome, kad giliai kažką mylime, arba kad išsirinksime tą vienintelį ar vienintelę, ir Romeo su Dželjeta meilė - yra nepakeičiamai sugrįžtama iš kartos į kartą.
Kas sugeba karštai mylėti, tas sugeba būti protingai išmintingu ir klystkeliai jų kelyje, tampa gyvenimo greitkeliais – prabėgame mums nereikšmingus kadieninius įvykius, šeimyninius barnius, sutuoktinių nesantaiką ir paslėptą neištikimybę.
- Tai, kiek atsiduoda grynu kvepiančiu purvu. Kol žemai pasilenkęs jo nepauostai.
- Tu nesiklausai, brangioji. Sugrįšiu prie to ką sakiau: skaniausio torto gabaliukas yra nekenksmingas jūsų skonio receptoriams.
- Šiame vakarėlyje jausiuosi blogai.
- Negalvokite taip. Jūs – jo pagrindinė koja. Privalote galvoti apie tai.
Ji neatsakė.
- Praėjo visas pusvalandis, tikriausiai, laikas į vidų, - jis pasakė.
- Taip, darosi vėsu.
Naktis gaivino. Nusvirusių lapų palmės nežymiai judėjo namo pašonėje. Už didelio plataus kiemo, tolimais šniokštančios bangos mušo atvėsusį jūros krantą.
- Man jūsų filosofija labai keista. Norite mane palenkti jūsų pusėn, tik kokia jums iš to nauda?
- Aš sielos sergėtojas. Tikiuosi, to nepamiršote.
- Bet aš jums už tai nemoku?
- Mokate daugiau, nei pati įsivaizduojate, Reine... – pažiūrėjo į mėnulio šviesoje jos blyškų veidą. Ji sustingo: tamsoje jo nesimatė. Tiesiog siluetas, įžengęs į jos pažabotą pasamonę. Keistas jausmas, pagalvojo Reinė.

“AŠ TAU PADĖSIU”, atsiminė Merės žodžius iš sapno ir ją nupurtė menkiausias vėjo gūsis.