Lauke jau temo. Visą dangaus skliautą buvo užtvindę grėsmingi tamsūs debesys – jie raitėsi, lipo viens ant kito, vis išdykėliškai pasigalinėdami dėl geresnės vietelės virš Niu Tokajaus centro. Kartkartėmis ten bei šen blyksteldavo ryški žaibo gyvačiukė, ir po kelių akimirkų jai pavymui nusikvatodavo šelmis griaustinis. Jokių properšų, bent mažyčio saulės spindulėlio, pro tą purviną pilkumą prasiskverbsiančio!
O apačioje, po debesų kupolu, driekėsi pamažėle rimstantis ir liūdnas miestas. Gaudesys, triukšmas – ta įkyri Didžiojo Apelsino muzika – nuslopo, užleisdama vietą tuščiai slogumo darganai. Pavieniai praeiviai, susisupę į šiltas striukes bei apsiaustus, kažką piktokai burnodami ar dar pikčiau tylėdami, skubiai žingsniavo purvinais šaligatviais, sprukdami nuo artėjančios liūties. Daugelis rankose jau spaudė paruoštus skėčius.
Ivanas Bezuchovas, priešingai, net nepasivargino apsiausto užsisegti. Keistuolis pakėlė galvą, įkvėpė teršalų prisisiurbusio oro, ir, staigiai trūktelėjęs savo kūną iš vietos, nubėgo, kur akys vedė. „O kur daugiau bebėgsi, jei viskas čia vienoda nelyginant klastingame labirinte?“ – šmėstelėjo Bezuchovo galvoje. Šimtai parduotuvyčių, kavinukių, barų, restoranų, biurų – žodžiu, kiekviena smulkmena, atsivėrusi Ivano žvilgsniui, atrodė niauri ir beprasmybės kupina.
„Tad štai ji, nūdienos religija! Tie žmonės, liūdnai pėdinantys gatve, yra patys save sugniuždę, o tariasi užkariaują pasaulį. Tai ikarai!“ – dingtelėjo vyriškiui.
Tuo tarpu mano kuklia nuomone, šio teksto autorius tiesiog neturi teisės toliau porinti pono Ivano Bezuchavo kelionės, prieš štai trumpam nestabtelėjęs ties ta vieta, kur vyksta pati kelionė.
Niu Tokajus.
Jeigu pažvelgtume į Didįjį Apelsiną iš paukščio skrydžio, prieš tai kur nors įsigiję nepaprastai gerus žiūronus, idant karts nuo karto galėtume priartinti vaizdą, - tik tada rasi suvoktume, kas per įstabus organizmas esti šis miestas.
Centrinės – šurmulingos bei dangoraižiais pasipūtusios - gatvės buvo Niu Tokajaus arterijos. Nuo jų raizgėsi platus ir painokas venų tinklas, kuris savo ruožtu išsiskaidydavo į kapiliarus. Tatai būta mažyčių ir nereikšmingų gatvelių rašto: pasitaikydavo čia ir jaukiais nameliais papuoštų keliukų, kuriais karts nuo karto pradardėdavo koks užsisvajojęs automobilis; taipogi visiškai purvinų ir siaurų landų, kurios atrodydavo vienodai niūrios tiek dieną, tiek naktį; ir galutinai prišnerkštų skersgatvių – įvairaus plauko banditėlių teritorijų. Nuo pat ankstaus ryto ligi senio vakaro šiomis gyslomis tekėdavo Niu Tokajaus kraujas. Verslininkai bei tarnautojai, susivaržę elegantiškais kostiumais, mokiniai ir studentai, velkantys su laiku pilnėjančias kuprines, valkatos su kišenvagiais, irgi išsiruošę eilinei darbo parai – moterys, vyrai, jauni, seni... Visi jie veikla ir dienotvarke akimirką iš akimirkos tapė Niu Tokajaus portretą. Mašinos tai lėkdavo pasiutusiu greičiu, tarytum neregėdamos gausių kelio ženklų; tai, atvirkščiai, susijungdavo į darnias kolonas, ir lėtai slinkdavo link savojo tikslo, vis sustodamos ties raudona šviesoforo akute. Dviratininkai ir motociklininkai įžūliai manevruodavo eismo kamščiuose ir kėsindavosi į neatsargius pėsčiuosius. Lėktuvai, praūždami dangaus žydryne, primindavo, jog ten, viršuje, egzistuoja savas grafikas.
Tačiau nepaisant vis pasikartojančio paros ciklo, šis didžiulis, amžinai jaunas ir sykiu senstantis kūnas buvo valdomas ne dienotvarkių ir netgi ne įstatymų. Jo soste greičiau buvo įsikūręs egzistencializmo absurdas, o ne futurizmo darna. Pavyzdžių? Trečiojoj aveniu kažkoks besarmatis numetė plytą. Ši ramiai sau pūpsojo ant kelio, kol josios guolio nesudrumstė pašėlusiu greičiu skriejantis „Linkolnas“. Automobilis, pasirodo, priklausė ne kam kitam, o ponui X, kur vadovavo kompanijai Y. Didžiai gerbiamas X vėlavo į darbą, todėl vairavo kaip pamišėlis ir laikė pareiga nepaisyti greičio apribojimų. Užtaikęs ant plytos, vyriškis pasipiktino ir nustojo tikėjęs Dievą. Tądien jis atleido tris darbuotojus, o vienas jų sugrįžo namo ir paėmė žmoną įkaite. Operacijoje, vaduodami vargšę moteriškę, dalyvavo tuzinas pareigūnų. Du iš būrio tragiškai žuvo, kai šalia namo esantys kanalizacijos dangčiai pasirodė nevėkšliškai pritvirtinti... Tokių keistų grandinių pasirodydavo be krašto daug. Taip, tai buvo išimtys, bet jų gausa konkuruodavo su taisyklėmis. Ir kas baisiausia: to niekas nepastebėdavo – net laikraščių redaktoriai, kurie savo leidinius kasdien apipildavo milžiniškomis antraštėmis apie panašius „mažmožius“.
Žodžiu, rasi gerbiamosios sistemos ir būta šio namo karkaso, tačiau betonas – daugiausia smulkmenos, niekšybės ir chaoso dėlės.
Ivanas Bezuchovas mažumėle pabėgėjo gatve ir staiga nėrė į pirma pasitaikiusį skersgatvį. Po minutės pakeitė jį į antrą, o šį – į trečią. Paskum pasuko į dešinę ir vos nenuvertė kažkokio juodaodžio gremėzdiškais rožiniais akiniais.
- Hey, guy, žiūrėk sau po kojom! - krioktelėjo juodukas skrupulingai taisydamasis savo sunglasses.
- Atleiskite, esu idiotas! – skubomis ir nevykusiai atsiliepė Ivanas, nė žingsnio nesulėtinęs. O galvoje sukosi nepailstanti mintis.
„Kažkur... kažkur... kažkur... Išsigelbėjimas! Pagaliau! Pagaliau! P a g a l i a u!“
Bet nesurado pilkasis apsiaustas nieko nei už šešto, nei už dešimto, nei už dvidešimto kampo. Ir tuo metu sieloje ėmė sklisti paniškas nusivylimas. „Ir kaipgi, Viešpatie, kaipgi aš jį aptiksiu?“ – sniego gniūžtė, paleista nuo kalno, vis didėjo. – „Kas gi tai? Žmogus, siena, konteineris? Kas? Konkretumo, konkretumo, konkretumo! Štai ko trūksta… Bet rasi jokio išsilaisvinimo nė nėra... Be jokių abejonių, mano kančia atlėgo. Tačiau gal tai tik įsibėgėjimas prieš stipresnių smūgių krušą?..“
Pastaroji mintis atrodė kone stingdanti. Šiuo metu sielos sopulys iškilo taip įsipykęs, jog Ivanas Bezuchovas nė už ką nenorėtų grįžti į jo alinantį ūką.
„Nagi, mikliau šviesk iš makaulės tas beleberdas, drauguži. Svarbiausia – ieškojimas. Būtent jisai apdovanotas prasme, koks nepagrįstas iš pirmo žvilgsnio beatrodytų. Jei tau bus suteiktas nors plonytis siūlo galelis, nors menkiausia nuoroda pasirodys tavajam kely… galbūt rasi raktą iš savojo širdgėlos kalėjimo! O taip!“
Po pusvalandžio žmogus pilku apsiaustu nejučiom atsidūrė toje Niu Tokajaus dalyje, apie kurią visas didysis Apelsinas mėgdavo sakyti: „Išdrįsęs čia ateiti be šaunamojo ginklo įrodo, jog yra arba paskutinis kvailys, arba mazochistas numeris vienas.“ Ir iš teisybės šiame ironija trenkiančiame priežodyje būta klaikiai daug tiesos: rajonas, nuo neatmenamų laikų minimas Ypoefslendo vardu, buvo pati pavojingiausia, purviniausia, beviltiškiausia miesto vieta. Nusikaltėlių ir apleistų namų rojus, atvykusius pagerbiantis apgaulinga tyla. Kasdien būtent iš šios „skylės“ plaukdavo nesuskaičiuojami pranešimai apie apiplėšimus, muštynes, žmogžudystes, net susišaudymus. Pasitaikydavo atvejų, kai išsiblaškęs pilietis netyčiomis užklysdavo į Ypoefslendą ir dingdavo kaip į vandenį. Vėliau pasigirsdavo paliktos šeimos raudos, policininkai rengdavo grandiozines paieškas, dekoruodami jas Elzaso aviganiais arba sraigtasparniais, o ketvirtoji valdžia, pajutusi šviežieną, sarkastiškų tekstų kruša boksuodavo pareigūnų triūsą. Betgi viskas bergždžiai – nėra žmogaus, ir nesugrąžinsi! Tuo tarpu į vidines Ypoefslendo nelaimes, tai yra kruvinus nusikaltimus ir nepailstančių gaujų susidūrimus, jau senokai nieks nekreipė dėmesio: visiems tatai atrodė kone aksiominis reiškinys. Bet baisiausia Ypoefslendo šmėkla, sutinkantį įsibrovėlį, matyt, buvo spiegianti ramybė. Ramybė – tai po akimirkos nutrūksianti styga, tai laikrodis priešais elektros kėdę.
O dabar jos nematoma migla apglėbė vargšo Bezuchovo kūną ir ėmė šįjį ruošti Ypoefslendo baisybėms.
Centurionai purvinų kartoninių dėžių, sudaužytų butelių bei sulamdytų laikraščių, besimėtančių siaurutės gatviūkštės pakampėse, įdėmiai spoksojo į bėgantį Ivaną. Kaži koks dvokiantis konteineris, pražiojęs geležinius nasrus, demonstravo bjaurų savo skrandžio turinį. Aplink – nė gyvos dvasios. Nei automobilių urzgimo, nei žingsnių aido, nei balsų klegesio. Vien vėjo kaukimas, su tykos melodija besispardantis.
Priekyje – kaži koks skersgatvis, vis arčiau, arčiau.